Nagų grybelis – viena dažniausių dermatologinių ligų. Jo gydymo galimybės ir iššūkiai

Nagų grybelio gydymo galimybės ir iššūkiai

Nagų grybelis – tai nago plokštelės pažeidimas, sukeltas grybelio infekcijos. Daugybė nagų pakitimų gali imituoti grybelines nagų infekcijas, lotyniškai dar žinomas kaip onychomycosis ar tinea unguium.

Nagų grybelis yra viena dažniausių dermatologinių ligų. Tai daugeliu požiūrių problemiška patologija, kelianti daug iššūkių tiek pacientui, tiek gydytojui, nes pasižymi ilga lėtine eiga, nagus pažeidusį grybelį sunku paveikti vaistais dėl ribotos, nepakankamos vaistų penetracijos į nagą. Ir bene svarbiausia, kad nagų grybelis linkęs atsinaujinti, recidyvuoti netgi po aktyvaus kompleksinio gydymo. Plačiau šia tema kalbamės su VUL Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro gydytoja dermatologe Inga Kisieliene.

Kokios galimos grybelinės nagų infekcijos išsivystymo priežastys?

Sveiki žmonės grybeline nagų infekcija dažniausiai užsikrečia šiltose, drėgnose visuomeninio naudojimo vietose, tokiose kaip sporto salės, plaukimo baseinai, bendri dušai. Grožio salonai, kuriuose nesilaikoma higienos reikalavimų, taip pat gali būti šios infekcijos platintojai. Nors įrodyta, kad grybeline nagų infekcija lengviau užsikrėsti esant tam tikroms aplinkos sąlygoms, tačiau tai nėra labai lengvai plintanti infekcija. Dažniausiai užsikrečiama po ilgalaikio kontakto su sergančiuoju ar jo naudojamais daiktais, todėl infekcija lengviausiai plinta tarp vienoje erdvėje gyvenančių asmenų. Žinoma, kad grybelinėmis infekcijomis dažniau serga sportininkai, galimai dėl nuolatinio siaurų batų nešiojimo, prakaitavimo ir pasikartojančių kojų pirštų traumų. Rizikos grupei priskiriami ir vyresni bei sunkiomis gretutinėmis ligomis (cukriniu diabetu, onkologinėmis ligomis, psoriaze ir kt.) sergantys asmenys, kurių silpnesnė imuninė sistema. 

Imuninė sistema atlieka svarbų vaidmenį grybelinės infekcijos patogenezėje. Kai imuninė sistema veikia normaliai, organizme grybelio molekulės atpažįstamos dendritinių ląstelių ir makrofagų, kurie jas suriša naudodami specialius atpažinimo receptorius (angl. PPRs – pattern recognition receptors), esančius grybelinių ląstelių paviršiuje. Tai C tipo lecitino receptoriai (pvz., Decitin-1,2) ir Toll receptoriai (pvz. TLR2). Kai PPRs receptoriai suriša grybelio molekules, aktyvuojamas viduląstelinis biologinis mechanizmas FcRy, sužadinantis fagocitozę ir imuniteto formavimąsi. Imuniteto, užkertančio kelią grybelinės infekcijos plitimui, susiformavimas nėra iki galo aiškus, tačiau manoma, kad šiame procese dalyvauja tokios imuninės ląstelės kaip CD4+, INFγ (Th1), IL-17 (Th17), sužadinančios neutrofilų ir makrofagų veikimą prieš pirmines veikiančiąsias ląsteles.

Ar sudėtinga grybelinės nagų infekcijos diagnostika? Kaip ji turi būti atliekama?

Nors grybelinei nagų infekcijai būdinga tam tikra išvaizda, vien fizinio ištyrimo diagnozei patvirtinti nepakanka. Panašiai atrodyti gali ir kitos nagų patologijos, todėl įtariant grybelinę infekciją beveik visada reikalingi laboratoriniai tyrimai. Tyrimui atkerpamas nedidelis nago gabalėlis arba išgręžiama smulki skylutė pažeistoje nago vietoje. Laboratorijoje nustatomas infekcijos sukėlėjas ir parenkamas tinkamas gydymas (1 lentelė).

Kokios yra nagų grybelio gydymo galimybės?

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 2