Dr. Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė,
VU MF Klinikinės medicinos institutas, Neurologijos ir neurochirurgijos klinika; VUL Santaros klinikos; Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras
Nemiga besiskundžiančių asmenų nuolat daugėja, lėtinė nemiga vidutiniškai diagnozuojama apie 10 proc. gyventojų. Pastebėta, kad moterys nemiga serga dažniau nei vyrai, nemigos sutrikimai dažnesni senstant. Per paskutinį dešimtmetį ženkliai išaugo migdomųjų vaistų vartojimas. Nemiga yra susijusi su daugeliu ligų.
Nemigos apibrėžimas epidemiologija, padariniai
Penktajame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo leidime (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition, DSM-5, 2013 m.) neliko ribos taip neorganinės ir organinės, pirminės ir antrinės nemigos. Atsirado naujas nozologinis vienetas – nemigos sutrikimas, kuris taip pat įtrauktas ir į trečiąją Tarptautinės miego sutrikimų klasifikacijos versiją (angl. The third version of the International Classification of Sleep Disorders, ICSD-3, 2014 m.). Sprendimas nebeskirti pirminės ir antrinės nemigos grindžiamas įrodymų, kad gydant pirminį susirgimą (pvz., depresiją) atitinkamai sumažėtų ir nemiga, stoka.
Šiandien nemiga (arba nemigos sutrikimas, angl. insomnia disorder) yra apibrėžiama kaip liga, pasireiškianti pasikartojančiu užmigimo sutrikimu, miego trukmės pokyčiais, prabudimais ar miego kokybės pablogėjimu, kuri kartojasi net esant tinkamoms miego sąlygoms, blogina ligonio savijautą dieną. Išskiriamos dvi nemigos rūšys: ūminė (arba trumpalaikė, trunka iki 3 mėn.) ir lėtinė nemiga (trunka ilgiau nei 3 mėn.). Lėtinės nemigos diagnostiniai kriterijai nurodyti 1 lentelėje.
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 2