Prof. habil. dr. Nora Šiupšinskienė1,2, Naglis Dubosas3, prof. dr. Saulius Vaitkus1
1LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika;
2Klaipėdos universitetas;
3LSMU Medicinos akademija
Reikšminiai žodžiai: disfagija, fibroendoskopinis rijimo tyrimas vartojant dažytą maistą.
Santrauka. Straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai sutrikusio rijimo patofiziologiniai aspektai ir fibroendoskopinio rijimo tyrimo vartojant valgomaisiais dažais nudažytą maistą metodika bei klinikinė nauda.
Flexible endoscopic evaluation of swallowing
Key words: dysphagia, flexible endoscopic evaluation of swallowing using colored food.
Summary. The article reviews the most important pathophysiological mechanisms of difficulty swallowing, technique and clinical value of flexible endoscopic evaluation of swallowing using colored food.
Rijimo samprata
Rijimas yra vienas sudėtingiausių procesų, kuris apibūdinamas kaip greitų, persidengiančių centrinės nervų sistemos (CNS) kontroliuojamų veido bei burnos, ryklės, gerklų bei stemplės raumenų ir nervų tarpusavio sąveikos aktas. Todėl rijimo sutrikimus gali sukelti bet kurio rijimo akte dalyvaujančio organo struktūriniai ar inervacijos pažeidimai. Vidutiniškai per dieną ryjama 2 500 kartų, o naktį daug rečiau – 50–100 kartų [1].
Pagal šiuolaikines mokslines rekomendacijas, rijimo sutrikimai (disfagija) apibrėžiami kaip kąsnio suformavimo ir slinkimo nuo burnos iki skrandžio sutrikimai, kurie asmens subjektyviai jaučiami per 10 sekundžių nuo rijimo pradžios. Skiriamos dvi disfagijos formos: orofaringinė disfagija (sinonimai: burnos ir ryklės, kaklinė disfagija), kai sutrinka kąsnio suformavimo ir nustūmimo į stemplę procesas, todėl rijimas tampa nesaugus ar neveiksmingas, ir s templinė disfagija (sin. krūtininė disfagija), kai sutrinka kąsnio slinkimas stemple iki skrandžio. Neseniai Pasaulio sveikatos organizacija disfagijai 10 tarptautinėje ligų klasifikacijoje suteikė specialųjį kodą – R13 [2].
Rijimo sutrikimų diagnozuojama vis dažniau dėl ilgėjančios žmogaus gyvenimo trukmės, augančios vyresnio amžiaus žmonių populiacijos, dažnėjančių vadinamųjų civilizacijos ir su amžiumi susijusių ligų, kurioms būdingi rijimo sutrikimai. Nors ilgalaikiai rijimo sutrikimai yra dažni, ypač tarp neurologinių, otorinolaringologinių, gastroenterologinių ir onkologinių pacientų, tačiau tikslus rijimo sutrikimų paplitimas pasaulio žmonių populiacijoje nėra žinomas. Apibendrinus epidemiologinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad silpnesniais ar stipresniais rijimo sutrikimais skundžiasi apie 22 proc. suaugusių žmonių [3]. Dažniausiai ilgalaikiai rijimo sutrikimai, su kuriais nuolat susiduriama kasdienėje otorinolaringologų ir šeimos gydytojų praktikoje, diagnozuojami pacientams, sergantiems įvairiomis neurologinėmis ligomis: insultu, Parkinsono liga, išsėtine skleroze, lateraline amiotrofine skleroze, periferiniu skirtingos kilmės gerklų paralyžiumi ir kitomis; taip pat galvos ir kaklo piktybiniais navikais, tiek prieš gydymą, tiek po skirtingų gydymo būdų; taip pat pacientams, kuriems diagnozuota gastroezofaginio refliukso liga ar jos laringofaringinė forma (GERL LF) ir su patologiniu refliuksu susijusi patologija, pavyzdžiui, liežuvio tonzilių hipertrofija. Tyrimai rodo, kad, sergant galvos ir kaklo vėžiu, 50–60 proc. pacientų disfagija gali būti ankstyvasis ligos simptomas [4].
Plačiau skaitykite žurnale OTORINOLARINGOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2023/2024 m.