„Lietuvos gydytojo žurnalas“. Klubo ir kelio sąnarių endoprotezavimas

Gyd. Kipras Arcabas, prof. dr. Justinas Stučinskas,

LSMU MA Ortopedijos traumatologijos klinika

Klubo ir kelio sąnario endoprotezavimas laikomas vienu sėkmingiausių atradimų ortopedijos traumatologijos srityje. Per kelis praeito amžiaus dešimtmečius ši procedūra sulaukė didelio susidomėjimo, inovacijų ir populiarumo, dėl to net pripažinta XX a. sėkmingiausia operacija. Pacientai, ilgai vaikščioję su skausmu, gali vėl grįžti į aktyvų gyvenimą po operacijos. Lietuvoje kasmet atliekama apie 8 000 klubo ir kelio endoprotezavimo operacijų. Tai yra viena dažniausiai atliekamų operacijų ortopedijos traumatologijos srityje. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti šios procedūros istoriją, indikacijas, diagnostiką, operaciją ir komplikacijas.

Klubo endoprotezavimas

Pirmieji bandymai protezuoti klubo sąnarį užfiksuoti 1891 m., tuomet Vokietijoje buvo panaudotas dramblio kaulas, juo pakeista tuberkuliozės pažeista šlaunikaulio galva. Žinoma, panašaus tipo operacijos nebuvo sėkmingos ir prireikė daugybės bandymų bei pažinimo, kol operacijos nauda persvėrė riziką. Pirmųjų proveržių endoprotezuojant klubą sulaukta 1953 m., kuomet anglų chirurgas George McKee panaudojo cementuojamą šlaunikaulio komponentą, kartu su kobalto-chromo gūžduobiniu komponentu. Šios operacijos rezultatai buvo puikūs, pacientų implanto išlikimas siekdavo 74 proc. per 28 metus. Tai suteikė puikių įžvalgų moderniojo klubo endoprotezavimo pradininkui Johnui Charnley‘ui, jis praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje taikė „mažos trinties endoprotezavimo“ implantus, panaudodamas metalinį šlaunies stiebą, polietileninį gūžduobės komponentą ir akrilinį cementą. Šie komponentai ir jų dizainas sudaro klubo endoprotezavimo pagrindą, toks metodas taikomas ir šiomis dienomis [1].

Kelio endoprotezavimas

Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 2