Gyd. Edita Samackaitė
„Kardiolitos“ klinikos; Baltijos-Amerikos klinika
Pastarųjų metų biotechnologinis, farmakologinis ir medicinos technikos proveržis sudarė sąlygas tobulinti žmogaus imuninės sistemos moduliacijos metodus, taikomus atliekant tyrimus ir klinikinėje praktikoje. Natūrali imunoreguliacija nuolat vyksta kūne užtikrindama homeostazę, tačiau jau daugybę dešimtmečių taikoma ir pagalbinė imuninės sistemos moduliacija įvairiais vaistais, kai reikia aktyvinti arba slopinti sutrikusį, per daug aktyvų ar neadekvatų imuninį atsaką, siekiant suvaldyti įvairias lėtines ligas. Kadangi imuninė sistema yra daugiakomponentė ir visos jos dalys glaudžiai sąveikauja tarpusavyje, tiriant ir gydant taip pat yra daugybė potencialių šios kūno sistemos taikinių, imunomoduliacijos mokslas sparčiai žengia į priekį atverdamas naujas gydymo galimybes [32].
Įvadas
Imuninės sistemos reikšmė kovojant su patogenais ir užtikrinant organizmo homeostazę yra neįkainojama. Adekvačiam atsakui į ligos sukėlėją reikia, kad imuninė sistema funkcionuotų tiksliai ir darniai [1–4]. Sutrikus imuniniam atsakui, organizme gali susidaryti lėtiniam uždegimui palankios sąlygos ir prasidėti nenutraukiamas ciklas, suteikiantis pagrindą lėtinių ligų, ypač autoimuninių, išsivystymui [5, 6]. Šiuo metu neabejojama lėtinio uždegimo įtaka įvairių ligų išsivystymui. Pavyzdžiui, dėl padidėjusio prouždegiminių citokinų išskyrimo ir dalyvavimo patofiziologiniame procese, vystosi astma, reumatoidinis artritas, hepatitas, širdies ligos ir net tokios dažnai paplitusios centrinės nervų sistemos ligos kaip Alzhaimerio liga, epilepsija, depresija ir šizofrenija [5, 6].
Žmogaus imuninę sistemą sudaro daugybė tarpusavyje susijusių dalių – genų, molekulių, ląstelių ir organų, sinergiškai veikiančių viena kitos atžvilgiu ir pasiruošusių apginti organizmą nuo įvairių skirtingų grėsmių [7]. Gausėjant žinių apie imuninę sistemą ir vis geriau suvokiant jos veikimą atsiveria galimybės paveikus skirtingas jos dalis sėkmingai gydyti ligas. Pavyzdžiui, onkologijoje jau yra įmanoma pagerinti T limfocitų gebėjimą geriau atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles [8, 9] arba aktyvuoti tam tikrus prouždegiminius citokinus (pavyzdžiui, TNF α, IL-6), naudojant monokloninius antikūnus. Seniai žinomi ir dažnai naudojami imunomoduliaciniai medikamentai, pavyzdžiui, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), kortikosteroidai, antihistamininiai vaistai, interferonai ir kt., šiuo metu išgyvena renesansą – pasinaudojus naujomis žiniomis ir metodais, siekiama tobulinti jų veikimą. Nors imunomoduliacija šiuo metu dar nėra visiškai išaiškinta ir suprantama, o jos plačios galimybės intensyviai tyrinėjamos, tai neabejotinai yra perspektyvus ir efektyvus gydymo metodas, pakeisiantis ateities gydymo metodus daugelyje medicinos sričių.
Kaip sudaryta imuninė sistema?
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 2