Monika Macejevska,
„Kardiolitos“ klinikos
Fuzido rūgštis – fuzidanų grupės antibiotikas, išskirtas iš grybelio Fusidium coccineum; vienintelis šios grupės atstovas. Vaisto molekulės struktūra steroidinė, bet nepasižymi jokiu steroidiniu aktyvumu. Fuzido rūgšties veikimo mechanizmas – bakterijų baltymų sintezės slopinimas; preparatas jungiasi prie elongacijos faktoriaus G (EF-G) ribosomoje ir trikdo translokaciją [1].
Fuzido rūgšties poveikis
Dėl savo unikalios struktūros fuzido rūgštis pasižymi puikia skvarba aplikuojant tiek ant sveikos, tiek ant pažeistos odos. Penetracijos gylis panašus į vietinio poveikio kortikosteroidų, o antimikrobinė koncentracija nustatoma net dermoje, todėl vaistas yra tinkamas tiek paviršinių, tiek ir giliųjų odos infekcijų gydymui, pvz., užkrečiamosios impetigos (pūslinės ir nepūslinės formos), folikulito, ektimos, eritrazmos, furunkulų, karbunkulų, paronichijos, antrinėms odos bakterinėms infekcijoms [1, 2]. Aplikuojant vietinio poveikio antibiotiką ant odos, kai sutrikusi jos apsauginė funkcija (pvz., sergant atopiniu dermatitu), didėja kontaktinės sensibilizacijos tikimybė, kuri savo ruožtu reikšmingai lėtintų atopinio dermatito ar kitų pirminių lėtinių uždegiminių odos ligų regresiją [1, 2]. Savita fuzido rūgšties molekulės struktūra reikšmingai sumažina IV tipo sensibilizacijos atsiradimo riziką ir kadangi nepageidaujamų reakcijų tikimybė minimali, užtikrina paciento gydymo režimo laikymąsi [2].
Fuzido rūgšties veikimo spektras gana siauras, iš esmės apima gramteigiamas bakterijas. Vaistas ypač efektyvus gydant S. aureus (tiek meticilinui jautraus (MSSA), tiek ir atsparaus S. aureus (MRSA), Streptococcus spp., Corynebacterium minutissimum sukeltas infekcijas, tačiau neveiksmingas gydant gramneigiamų bakterijų sukeltas infekcijas [1, 2].
S. aureus – vienas svarbiausių žmogaus patogenų, jis sukelia tiek paviršines ir giliąsias odos infekcines ligas, tiek ir sistemines infekcijas. Nustatyta, kad iki 35 proc. sveikų žmonių būdingas S. aureus nešiojimas nosies landose, 20 proc. – tarpvietėje, 10 proc. – pažastų srityje, 5 proc. – tarpupirščiuose. Tai, kad šiose anatominėse srityse randamas S. aureus, ne visais atvejais indikuoja infekciją, taigi ir gydymas nebūtinas – ant sveikos, normalios odos gali būti mažas S. aureus kiekis. Kita vertus, S. aureus kolonizacija nustatoma kone 90 proc. sergančiųjų atopiniu dermatitu ir netgi 2 iš 5 pacientų atopinio dermatito paūmėjimas siejamas su bakterine infekcija, ypač dėl S. aureus išskiriamo superantigeno, tiesiogiai besijungiančio prie antigeną pateikiančių ląstelių [1].
Bakterijų atsparumas antibiotikams
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) vis didėjantį bakterijų atsparumą antibiotikams įvardijo kaip vieną iš trijų XXI amžiaus grėsmių visuomenės sveikatai [3]. Vien JAV kasmet nuo antibiotikams atsparių bakterijų infekcijų kenčia apie 2,8 mln. pacientų, iš jų net 35 000 miršta [4]. Be to, nustatomas vis didėjantis S. aureus atsparumas mupirocinui, kuris yra vienas iš dažniausiai skiriamų vietinio poveikio antibiotikų odos infekcijoms gydyti. Remiantis Dadashi et al. atliktu tyrimu, net 7,6 proc. atvejų nustatomas S. aureus atsparumas mupirocinui [5].
Pagrindinės vis didėjančio bakterijų atsparumo antimikrobiniams preparatams priežastys – perteklinis ir ne visuomet pagrįstas šių preparatų vartojimas, platus naudojimas žemės ūkyje [6]. Išskiriami keli pagrindiniai mechanizmai, kaip bakterijos įgyja atsparumą antibiotikams [7]:
- Ribotas vaisto prasiskverbimas. Pavyzdžiui, mikobakterijų išorinės membranos sudėtyje yra daug lipidų, todėl hidrofiliniai antibiotikai sunkiai pro ją prasiskverbia; mikoplazmos neturi ląstelės sienelės, todėl beta laktaminiai antibiotikai ir glikopeptidai jų neveikia, kadangi šių vaistų pagrindinis taikinys ir yra ląstelės sienelė.
- Vaisto taikinio modifikavimas. Pavyzdžiui, fluorochinolonų taikinys – nukleorūgščių sintezė, o atsparumas formuojasi modifikuojant DNR girazę, topoizomerazę IV.
- Vaisto inaktyvinimas. Išskirti 2 pagrindiniai mechanizmai: vaisto suskaidymas (pvz., antibiotiką hidrolizuojantys fermentai beta laktamazės) ir cheminės grupės prijungimas (pvz., acetilinimas, fosforilinimas).
- Aktyvus vaisto išskyrimas per išmetimo pompas, kurių pagrindinė paskirtis – išskirti bakterijai toksiškas medžiagas.
Kryžminis atsparumas
Antibiotikų kryžminis atsparumas – tai reiškinys, kuomet nustatomas atsparumas keliems antibakteriniams preparatams, turintiems tą patį molekulinį mechanizmą. Kryžminis atsparumas gali būti tiek įgimtas, tiek ir įgytas ir pasireiškia, kai antibiotikai patenka į bakterijos citoplazmą tuo pačiu būdu, taip pat kai jungiasi prie to paties taikinio ar vienodu mechanizmu slopina bakterijos augimą, sukeldami jos žūtį [4, 8].
Šiandien duomenų apie fuzido rūgšties kryžminį atsparumą antibiotikams nenustatyta [1]. Kadangi fuzido rūgštis pasižymi specifine struktūra, o veikimo spektras apima pačius dažniausius odos infekcijų sukėlėjus, tai riboja bakterijų atsparumo, kryžminio atsparumo, kryžminių alerginių reakcijų formavimąsi [2]. Nustatyta, kad, vaistą skiriant kasdieniam vartojimui dvi savaites, atsparumas neišsivysto [2]. Be to, 2006 metais Kanadoje atliktame tyrime tik 2,8 proc. S. aureus atvejų buvo nustatytas atsparumas fuzido rūgščiai, panaši tendencija išlieka iki šiol [2]. Panašūs duomenys gauti ir iš kelių Europoje atliktų tyrimų [1, 9].
Vietinio poveikio antibiotikų ypatumai
Vietinio poveikio antibakteriniai vaistai yra pranašesni už sisteminio poveikio antibiotikus tuo, kad dėl tiesioginės aplikacijos į pažeidimo židinį pasiekiama didelė vietinė koncentracija, o poveikis aplinkinei normaliai biotai būna minimalus. Visgi vietinio poveikio antibiotikų vartojimas turi ir tam tikrų apribojimų – infekcija turi būti lokalizuota ir nesiekti poodžio [2]. „Idealus“ vietiškai vartojamas antibiotikas turėtų pasižymėti šiomis savybėmis [1, 2]:
- selektyviai veikti vieną (ar keletą) tos pačios klasės mikroorganizmą, siekiant išvengti kryžminio atsparumo išsivystymo;
- nedidinti alerginių, kryžminių alerginių reakcijų atsiradimo tikimybės tiek tos pačios grupės vaistams, tiek ir sudedamosioms dalims (pvz., konservantams);
- pasižymėti geru saugumo, efektyvumo profiliu, gera skvarba į gilesnius audinius, kad juose būtų pasiekta didelė vaisto koncentracija;
- būti kelių skirtingų formų (pvz., kremo, tepalo ir pan.), kad kuo geriau atitiktų paciento lūkesčius ir užtikrintų gerą gydymo režimo laikymąsi.
Apibendrinimas
Vietinio poveikio antibiotikai užima itin svarbią vietą gydant odos infekcijas, iš kurių didžiąją dalį sukelia S. aureus. Fuzido rūgštis efektyviai veikia S. aureus, o atliktų tyrimų duomenys rodo, kad S. aureus atsparumas šiam vaistui nedidėja, taip pat nefiksuojamas ir kryžminio atsparumo formavimasis.
Literatūra
1. Rigopoulos D, Larios G. 1. Fusidic acid: a valuable agent for controlling Staphylococcus aureus skin infections. | Acta Dermato-Venereologica | EBSCOhost [Internet]. 2008 [cited 2024 May 24]. p. 7. Available from: https://openurl.ebsco.com/contentitem/doi:10.2340%2F00015555-0386?sid=ebsco:plink:crawler&id=ebsco:doi:10.2340%2F00015555-0386
2. Long BH. 2. Fusidic acid in skin and soft-tissue infections. | Acta Dermato-Venereologica | EBSCOhost [Internet]. 2008 [cited 2024 May 24]. p. 14. Available from: https://openurl.ebsco.com/contentitem/doi:10.2340%2F00015555-0387?sid=ebsco:plink:crawler&id=ebsco:doi:10.2340%2F00015555-0387
3. Munita JM, Arias CA. Mechanisms of Antibiotic Resistance. Microbiol Spectr. 2016 Apr;4(2).
4. Cherny SS, Nevo D, Baraz A, Baruch S, Lewin-Epstein O, Stein GY, et al. Revealing antibiotic cross-resistance patterns in hospitalized patients through Bayesian network modelling. Journal of Antimicrobial Chemotherapy. 2021 Jan 1;76(1):239–48.
5. Dadashi M, Hajikhani B, Darban-Sarokhalil D, van Belkum A, Goudarzi M. Mupirocin resistance in Staphylococcus aureus: A systematic review and meta-analysis. J Glob Antimicrob Resist. 2020 Mar;20:238–47.
6. Ventola CL. The Antibiotic Resistance Crisis. P T. 2015 Apr;40(4):277–83.
7. Reygaert WC. An overview of the antimicrobial resistance mechanisms of bacteria. AIMS Microbiol. 2018 Jun 26;4(3):482–501.
8. Colclough A, Corander J, Sheppard SK, Bayliss SC, Vos M. Patterns of cross‐resistance and collateral sensitivity between clinical antibiotics and natural antimicrobials. Evol Appl. 2019 Jan 28;12(5):878–87.
9. van Bijnen EM, Paget WJ, den Heijer CD, Stobberingh EE, Bruggeman CA, Schellevis FG, et al. Primary care treatment guidelines for skin infections in Europe: congruence with antimicrobial resistance found in commensal Staphylococcus aureusin the community. BMC Family Practice. 2014 Oct 25;15(1):175.