Kaip jau rašėme, pernykščiai Lietuvos metų vaistininko rinkimai buvo ypatingi tuo, kad net du finalinio etapo dalyviai, susumavus komisijos skirtus balus, surinko vienodą jų skaičių dešimttūkstantosios po kablelio tikslumu, menkai tenusileidę platinos ir aukso medalių laimėtojoms, todėl renginio organizatoriams nieko kito neliko, kaip skubiai užsakyti dar vieną sidabro medalį… 2023 metų „sidabrinį“ vaistininką Vygintą Milašių pristatėme praėjusiame žurnalo numeryje, o šį kartą siūlome susipažinti su antrąja sidabro medalio savininke – UAB „Ramunėlės vaistinė“ atstove vilniete Inga Jurkonyte.
Iš Dzūkijos kilusi mergina profesiją rinkosi iš dviejų variantų, galiausiai nugalėjo farmacija… Šiandien Inga tuo labai didžiuojasi! „Ramunėlės vaistinėje“ ji darbuojasi trečią dešimtmetį, ir nors pabrėžia, kad vaistininko darbas nėra iš lengvųjų, savo dienotvarkę geba susidėlioti taip, kad liktų laiko ir laisvalaikiui, ir pomėgiams, ir šeimai.
Kalbamės su Inga apie jos profesinį pasirinkimą ir bandome išsiaiškinti, kas labiausiai prisidėjo sėkmingai keliaujant garbingo apdovanojimo link.
Miela Inga, dar kartą – sveikinimai nuo mūsų redakcijos kolektyvo ir nuo visos farmacininkų bendruomenės. Ne visi jus pažįsta, todėl tradiciškai pirmiausia trumpai prisistatykite.
Gimiau Dzūkijoje, Lazdijų rajone. Ten ir augau, ir mokiausi, kol išvykau studijuoti į Kauną. Vaikystė prabėgo labai gražios gamtos apsuptyje, nes mūsų namas buvo vienkiemyje, prie ežero, netoli miško. Mėgau būti gamtoje, tyrinėti augalus, miško grybus, juos rinkti. Apie profesiją mokyklos laikais daug negalvojau, nes jau iš anksto tėvai visiems kalbėjo, kad aš būsiu vaistininkė, kaip ir tėčio sesuo – mano krikšto mama.
Nejau tėvų noro pakako, kad pasirinktumėte farmaciją?
Iš tiesų, tėvų kalbos, kuo aš būsiu, man kažkaip „įsirašė“ galvoje – taip aš ir susiplanavau savo būsimą profesiją, taip ir įstojau į tuometės Kauno medicinos akademijos Farmacijos fakultetą. Tiesa, kai baigiau vidurinę mokyklą, jau buvo galima pateikti dokumentus į kelias aukštąsias mokyklas, todėl buvau pasirinkusi dar ir Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, Gamtos mokslų fakultetą. Patekau ir čia, bet studijų šioje aukštojoje mokykloje vis dėlto atsisakiau ir likau ištikima farmacijai. Dar, pamenu, teta man patarė, kad reikėtų turėti „apčiuopiamą“, aiškią profesiją, kad studijas baigusi nesunkiai rasčiau darbą.
Vadinasi, pasirinkote giminėje jau puikiai žinomą profesiją?
Kaip minėjau, turiu krikšto mamą, tėčio seserį, kuri yra vaistininkė. Ir iš mamos pusės buvo tolima giminaitė farmakotechnikė, tiesa, aš jos asmeniškai nepažinojau.
1994 metais įstojote į Kauno medicinos akademiją, o 1999 metais baigėte… Kauno medicinos universitetą, nes 1998 metais ši aukštoji mokykla pakeitė pavadinimą. Kas labiausiai įsiminė, ką labiausiai prisimenate iš studijų laikų?
Studijos paliko labai gerus prisiminimus. Pirmaisiais metais buvo gal kiek sunkiau, nes reikėjo priprasti prie naujos aplinkos, naujos mokymo sistemos, prie visko. Pirmame kurse, prisipažinsiu, ne itin patiko filosofija, nes… nieko nesupratau. Prisiversdama eidavau į skaityklą ir kankindavausi skaitydama filosofines knygas. Mokytis reikėjo daug, bet man tai nebuvo problema. Tiesa, aš įstojau į mokamą vietą, bet tėvams pasakiau: sumokėkite už pirmuosius metus, ir tikrai daugiau nereiks mokėti už mano mokslą. Tvirtai pažadėjau, kad pereisiu į nemokamą grupę. Tuo metu rezultatus suvesdavo visų metų – ne sesijų. Aš pirmojo kurso pavasario sesijoje iš pirmo karto neišlaikiau fiziologijos egzamino, bet jį greitai perlaikiau, kitus egzaminus gerai išlaikiau, taigi patekau tarp studijuojančių nemokamai, ir dar stipendiją skyrė! Vėlesniais studijų metais irgi gaudavau stipendiją, ir net padidintą! Taigi toliau mokslai sekėsi gerai. Iš daugelio dalykų kolokviumų (kontrolinių) gaudavau aukščiausius įvertinimus, todėl sesijos metu egzaminų dažnai net nereikdavo laikyti. Pamenu vieną sesiją, kai nereikėjo laikyti nė vieno egzamino, taigi turėjau gerokai ilgesnes atostogas.
Mūsų grupė nebuvo didelė – 10 studentų, vienu laikotarpiu teko eiti ir grupės seniūnės pareigas. Su grupiokais puikiai sutarėme, iki šiol su daugeliu jų palaikau draugiškus ryšius, dažnai susitinkame. Šių metų gegužės viduryje, tai yra praėjus po studijų 25 metams, irgi susiorganizavome susitikimą Kaune. Tiesa, visai grupei atvykti neišėjo – dalyvavome šešios absolventės. Aplankėme universiteto centrinius rūmus A. Mickevičiaus gatvėje, pasėdėjome V. Lašo auditorijoje, pabuvojome buvusio Farmacijos fakulteto patalpose. Pasivaikščiojome ir po Kauno centrą bei senamiestį, prisimindamos studijų laikais mintus takus, lankytas kavines, parduotuves – kas dar veikia, kas jau užsidarė ar persitvarkė… Dauguma mano grupiokių gyvena Vilniuje, viena – Kaune ir viena – Ignalinoje. Sutarėme, kad kitais metais vėl susiorganizuosime grupės susitikimą, tik galbūt jau kitame mieste.
Inga su grupės draugėmis susitikime…
Esu girdėjusi apie šmaikštų dabar jau a. a. profesoriaus Eduardo Tarasevičiaus pasiūlymą jūsų grupės studentams per laboratorinius darbus. Gal galite apie tai papasakoti plačiau?
Iš tiesų, likę prisiminimų, kurie iki šiol kelia juoką… Vieną kartą prof. habil. dr. Eduardas Tarasevičius pasiūlė mums, studentams, per farmacinės chemijos laboratorinius darbus kepti sumuštinius. Tai ir kepėme tuos sumuštinius pagal profesoriaus receptą garų vonelėse, kuriose įprastai darydavome įvairius tyrimus. Aišku, tos vonelės kepimui nepritaikytos, tai mums labai nepasisekė – sumuštiniai prikepė, teko daug valyti…
Būtent per laboratorinius darbus prisigalvodavome visokių eksperimentų, kad po to chalatai būdavo ir skylėti, ir dėmėti. Laimė, kaip dabar pagalvoju, kad visi tie mūsų drąsūs eksperimentai gerai baigėsi…
Studijų laikus prisiminus…
Pirmosios patirtys vaistinėje. Ar buvo nusivylimų? Netikėtumų? Ašarų?
Vaistinėje Kaune pradėjau dirbti dar studijuodama, penktojo kurso pradžioje. Mus, tris studentes, priėmė dirbti į vaistinę vienos kursiokės mama. Ji norėjo išsiugdyti jaunas vaistininkes, kurios dirbtų naujoje jos atidaromoje vaistinėje. Darbas vaistinėje neišgąsdino, nes turėjau geras mokytojas. Kai jau pradėjau dirbti viena, iš pradžių, be abejo, buvo baisoka. Kodėl? Išgyvenau, kad tik nesumaišyčiau vaistų, kad žinočiau, ką atsakyti, kai klientas ko nors paklaus, ir panašiai. Tuo laiku vaistinėje nebūdavo apskaitos programos, kurioje galima rasti labai daug reikalingos informacijos. Nebuvo ir interneto. Dabar – visai kas kita.
Kiek metų priklausote šauniam „Ramunėlės vaistinės“ kolektyvui? Kaip sekasi? Kuo šis palyginti nedidelis tinklas galbūt pranašesnis už kitus, jei kol kas niekam nepavyksta jūsų iš čia išvilioti?
„Ramunėlės vaistinėje“ dirbu nuo 2011 metų, o UAB „Armila“, kuri yra pagrindinė „Ramunėlės vaistinės“ akcininkė, skaičiuoju jau 23 metus. Per šį netrumpą laikotarpį mano darbo specifika keitėsi: iš pradžių dirbau didmeninėje vaistų platinimo įmonėje, vėliau perėjau į mažmeninę vaistų prekybą.
„Ramunėlės vaistinėje“ sudarytos galimybės jaustis tikru vaistininku – niekas tavęs nevaržo, nenurodinėja, kas vaistininkui nelabai priimtina; galima drąsiai reikšti savo nuomonę bei teikti pasiūlymus. Turiu darbe įvairių užduočių, todėl darbas buvo ir yra nenuobodus.
Mūsų vaistinės daugiausia įsikūrusios mažesniuose miesteliuose, nes didmiesčiuose labai sunku konkuruoti su didžiaisiais vaistinių tinklais. Darbo savaitė daugumoje mūsų vaistinių yra penkių darbo dienų trukmės, taigi turime laisvas dienas per visas šventes, be to, darbo valandos – ne kaip kai kuriuose tinkluose, nesitęsia iki vėlyvo vakaro.
Vaistinės kolektyvas labai draugiškas – esame kaip šeima, dalinamės savo džiaugsmais ir problemomis. Dauguma farmacijos specialistų dirba jau daug metų, todėl vieni kitus puikiai pažįstame.
Šių metų gegužę mūsų tinklo darbuotojai kartu su UAB „Armila“ kolegomis dalyvavo puikiame renginyje – minėjo 25 metų veiklos sukaktį. Buvome visi susirinkę, smagiai praleidome laiką.
Inga su RAMUNĖLĖS VAISTINĖS ir ARMILA kolegomis smagiai paminėjo 25 metų veiklos sukaktį
ir „Lietuvos metų vaistininkas 2023ׅ“. Šiuose rinkimuose didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į mentorystę. Kaip manote, kuo esate pranašesnė už kolegas?
Vaistininkams esu pirmoji pagalbininkė darbe įvairiausiais farmaciniais klausimais: supažindinu su naujais teisės aktais, vidinėmis procedūromis, apmokau naujai priimtus į darbą farmacijos specialistus. Taigi darbe ir esu ta mokytoja – mentorė. Lengvai bendrauju su žmonėmis. Kolegos manęs nebijo paklausti bet kokia tema, visada juos išklausau ir patariu, kolegas palaikau įvairiausiose situacijose.
Vaistininkas mentorius turi būti visiems pavyzdys, kad iš jo turėtų ko pasimokyti kiti vaistininkai, ypač jaunieji farmacijos specialistai, kurie ką tik baigę studijas ir pradeda dirbti. Juk vaistininko darbe labai svarbu ne tik žinios, bet ir darbo patirtis.
Pokalbis su vertinimo komisija. Jūsų kolegos minėjo, kad dėl jaudulio ne taip, kaip buvo mintyse susidėlioję, save komisijai pristatė, kad pamiršo paminėti svarbius dalykus. O jūs?
Atvykus į pokalbį su komisija, iš pradžių pasirodė baisu, tikrai jaudinausi, atrodo, kad į egzaminą atėjau, o prieš akis – grupė griežtų egzaminuotojų sėdi ir įdėmiai stebi… Bet labai greitai atsipalaidavau, nes komisijos nariai buvo labai malonūs ir šilti žmonės.
Komisijos klausimus ir dabar atsimenu, stengiausi į visus juos atsakyti nuoširdžiai. Aišku, po šio „egzamino“ jaučiausi savimi kiek nusivylusi, galvojau, nieko ypatingo nepasakiau, kad autoritetingi komisijos nariai į mane atkreiptų dėmesį, skirtų aukštesnius įvertinimus.
Kiekvienas Lietuvos metų vaistininko rinkimų finalinio etapo dalyvis tikisi laimėti. Ką kuždėjo jūsų intuicija?
Aišku, viduje tikėjausi – gal vis dėlto kažką laimėsiu… Juk esu deleguota į konkursą, vadinasi, nesu eilinė vaistininkė… Bet kartu žinojau, kad visi šiuose rinkimuose dalyvaujantys vaistininkai yra vieni iš geriausių, kurie lygiai taip pat kaip aš tikisi medalių.
Ingą apdovanojo žurnalo FARMACIJA IR LAIKAS vyr. redaktorė, LSMU Farmacijos fakulteto prof. Loreta Kubilienė ir tuometis VVKT viršininkas Gytis Andrulionis
Kas darbe, o gal ir gyvenime, pasikeitė, tapus viena iš šio vaistininkų konkurso nugalėtojų?
Gavusi sidabrinį medalį, sulaukiau labai daug sveikinimų iš kolegų, darbdavio, draugų, pažįstamų, šeimos narių. Toks dėmesys, be abejo, negali nedžiuginti. O gautas apdovanojimas kartu ir įpareigoja… Darbe turbūt niekas smarkiai nepasikeitė, tik pažįstami pradėjo intensyviai konsultuotis, prašyti patarimų dėl vaistų vartojimo, ligų gydymo, ir panašiai.
Ko, jūsų nuomone, trūksta, kad vaistininkai galėtų puikiai jaustis savo darbe?
Vaistininkams reikėtų rodyti daugiau pagarbos, daugelis vaistininkų jaučiasi nepakankamai vertinami. Labai dažnai žmonės, taip pat ir kai kurie darbdaviai, vaistininką pirmiausia vertina kaip pardavėją – taip neturėtų būti.
Gal planuojate inicijuoti pokyčius, teikti siūlymus, kurie būtų naudingi tiek vaistininkui, tiek pacientams, tiek darbdaviams?
Kaip jau minėjau, man vaistininko darbas patinka, darbovietėje mane viskas tenkina. Aišku, darbo krūvis labai didelis, nuolat tenka įsisavinti labai daug naujos informacijos, ištisai bendrauti su žmonėmis, kas irgi reikalauja pasiruošimo… Vaistininkų trūksta, o vaistinių – labai daug, tad norėtųsi, kad nusistovėtų sveika proporcija ir išnyktų vaistininkų viliojimo didesniu atlygiu, kad jis pabėgtų į kitą tinklą, tradicijos.
Kam, be vaistininkystės, dar randate laiko?
Po darbo didžiausią dėmesį skiriu šeimai, savo dukrytei Jorei, kuri šiemet baigė pirmąją klasę. Taigi jai turiu būti ir mama, ir mokytoja. Mėgstame su šeima keliauti (pastaroji ilgesnė kelionė buvo į JAV), dažnai apsilankome teatre.
Inga su šeima
Kaip jau pokalbio pradžioje minėjau, nuo vaikystės patinka gamta, mėgstu grybauti, uogauti, tiesiog leisti laiką miške. Po įtemptos darbo dienos man tai – puikus, nepamainomas atsipalaidavimas…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Nuotraukos iš žurnalo FARMACIJA IR LAIKAS ir I. Jurkonytės archyvo