Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis,
Klaipėdos universitetas
Sveikatos priežiūra – viena reikšmingiausių determinančių, nuo kurios priklauso viso pasaulio žmonių populiacijos fizinė, socialinė, psichikos ir bendroji gerovė.
Aukštų sveikatos priežiūros standartų ir gerų rezultatų negalima pasiekti be naujausių sveikatos priežiūros technologijų (SPT). Atrodo, visiškai neseniai, 1955 m., dr. Cecil Wittson (Nebraskos universiteto medicinos centras) inicijavo e. sveikatos sistemą. Ji įsikomponavo į tuo metu egzistavusią sveikatos paradigmą. Tačiau e. sveikatos sistema vystėsi labai greitai ir padarė perversmą sveikatos priežiūros sistemoje [1].
Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis
Naujos skaitmeninės SPT, jų greita raida, nauji mokslo sprendimai keičia sveikatos priežiūros sistemas ir reikalauja naujos paradigmos. Sveikatos priežiūros sistemose ir pačioje sveikatos priežiūroje atsiranda revoliucinių pokyčių, kurie virsta reformomis. Sveikatos priežiūros reformos šiame kontekste tampa iš esmės konceptualios, keičia ne tik sveikatos priežiūros kokybę bei prieinamumą, bet ir visą sveikatos priežiūrą, esminius jos sampratos aspektus [2–4].
Įvadas
Sveikatos priežiūros prieinamumas ir kokybė nepakankami visose, ypač mažai išsivysčiusiose ir besivystančiose, šalyse. Antai iš 100 000 mirčių 122 Indijoje, 119 Pakistane, 74 Brazilijoje, 91 Rusijoje, 46 Kinijoje įvyksta dėl nepakankamos sveikatos priežiūros [5]. Daugiau nei pusė suaugusių žmonių pasaulyje serga viena ar daugiau lėtinių ligų ir jos lemia beveik pusė mirčių [6–7]. Pasaulyje auga mirčių nuo vėžio skaičius – nuo 7,6 milijono 2014 m. iki prognozuojamo 13,1 milijono 2030 m. [8]. Todėl visame pasaulyje vis daugiau investuojama į išmaniąsias SPT. Europoje išmaniajai sveikatos priežiūrai ir su ja susijusioms sritims išleidžiama iki 10 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai leidžia sutaupyti milijardus eurų [9].
Pastaruosius dešimtmečius dėl jau aprašytų priežasčių SPT vystosi vis greičiau, dramatiškiau ir nenuspėjamiau. Naujų SPT diegimas sveikatos priežiūros organizacijose (SPO) priklauso nuo darbuotojų, visų pirma, medikų, ir nuo pačios organizacijos – jos vadybos, žmonių, turimų technologijų ir jų tarpusavio sąveikos bei konteksto (darbo procesų, jų kontrolės mechanizmų, sociotechninės aplinkos, veiklos prioritetų ir kt.).
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 8
emedicina.lt archyvo nuotrauka