Omega-3 riebalų rūgščių nauda pacientui
Polinesočiosios riebalų rūgštys, ypač omega-3, pasižymi išskirtinėmis fizikocheminėmis savybėmis, kurios yra labai svarbios užtikrinant viduląstelinius procesus ir viso organizmo homeostazę. Šių riebalų rūgščių tyrinėjimai medicinoje pradėti dar praėjusiame amžiuje ir, pastebėjus daug žadančius rezultatus, tęsiami iki šiol, atrandant vis naujų pranašumų.
Omega-3 riebalų rūgščių farmakokinetika
Riebalų rūgštys klasifikuojamos į neturinčias dvigubų jungčių sočiąsias, dvigubas jungtis turinčias nesočiąsias ir polinesočiąsias, kurių molekulėse jungčių yra daug. Pagal tai, kurioje pozicijoje, skaičiuojant nuo metilo grupės, prasideda dvigubos jungtys, skiriamos omega-6 ir omega-3 polinesočiosios riebalų rūgštys (O3RR).
Žmogaus organizme trūksta fermento, kuris dalyvauja prie riebalų rūgščių metilo grupės formuojant omega-3 dvigubą jungtį, todėl šios medžiagos pasigaminti negali ir jų turime gauti su maistu. Jūrinės žuvys, sėmenų aliejus, ispaninių šalavijų ir ežeinių sėklos, riešutai yra pagrindiniai omega-3 riebalų rūgščių šaltiniai. Ilgagrandės O3RR – eikozapentaeno (EPR) ir dokozaheksaeno rūgštys (DHR) – ir omega-6 riebalų rūgštys gali būti gaunamos iš alfa linoleno rūgšties (ALR) veikiant fermentams elongazei ir desaturazei. Nustatyta, kad vyrų organizme tokiu būdu pagaminama iki 8 proc. ilgagrandžių O3RR, reprodukcinio amžiaus moterų – iki 30 procentų. Šis skirtumas tarp lyčių siejamas su estrogenų veikimu. Jie ruošia kūną galimam vaisiaus susidarymui, todėl skatina sintetinti DHR, kuri svarbi embrio- ir organogenezei [1]. Visgi šis ilgagrandžių O3RR gamybos procesas neproduktyvus, todėl efektyviausias EPR ir DHR gavimo būdas – su maistu ar maisto papildais.
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 9