Gabija Dragūnaitė1, Evelina Bučionytė1, Reda Žilinskienė2,
1LSMU MA Odos ir venerinių ligų klinika;
2VšĮ Kauno miesto poliklinika; lazerinės ir estetinės dermatologijos klinika „Estetus“
Rožinė – tai lėtinė uždegiminė odos liga, pažeidžianti centrinę veido sritį (skruostus, smakrą, nosį, kaktą) bei akis. Rožinei būdinga atsinaujinanti ligos eiga: praeinantis paraudimas (eritema), persistuojanti eritema, uždegiminės papulės ar pustulės ir teleangiektazijos (išsiplėtusios kraujagyslės) [1]. Rožine serga 5,46 proc. pasaulio gyventojų, tačiau manoma, jog sergančiųjų procentas yra didesnis, kadangi šis skaičius neapima pacientų, kuriems pasireiškia lengva, neatpažinta ligos forma [2].
Pirmą kartą rožinė paminėta XIV a. prancūzų gyd. Chirurgo Guy de Chauliac, kuris ligą apibūdino kaip „raudoni veido bėrimai / pažeidimai“ ir pavadino ligonio būklę goutterose – pranc. „raudonas lašelis“ arba „kuperozė“. Šis terminas tebėra vartojamas prancūzų medicinos kalboje [3].
Nors rožinė gali atsirasti bet kurio amžiaus žmonėms, dažniau pasireiškia vyresniems nei 30 metų. Beje, sergamumo rožine dažnis tarp vyrų ir moterų nesiskiria [4]. Pastebėta, kad rožinė dažniau pasireiškia šviesesniems, labiau saulei jautrių odos tipų (I–IV odos fototipai pagal Fitzpatricką) žmonėms. Rožinė nėra retesnė tarp tamsesnio odos tipo (V ir VI fototipai pagal Fitzpatricką) asmenų, tačiau sunkiau atpažįstama ir diagnozuojama, kadangi eritemą ir teleangiektazijas sunkiau pastebėti [5].
Siekiant geresnių diagnostinių rezultatų, 2017 m. iki tol buvusi rožinės klasifikacija pakeista naująja, paremta fenotipais, kurie išskiriami pagal matomus odos pokyčius, tai leidžia personalizuotai įvertinti klinikinį vaizdą ir parinkti gydymą kiekvienam pacientui individualiai [6]. Rožinė gali būti gydoma vietiniais, sisteminiais vaistai, lazerine ar šviesos terapija, ir neretai kompleksiškai, o ne monoterapija [2].
Veido rožinė
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2024 m. Nr. 9