(Apie skirtingus vienos šeimos narių kelius į farmaciją – dėl nenoro tarnauti sovietų kariuomenėje, per meilę sportui ir darbą lentpjūvėje ar… atsispyrus psichologijai)
Virginija Grigaliūnienė
Apie išskirtinę – tą pačią profesiją pasirinkusią Mažeikų šeimą žinojau seniai, bet kai prieš kelerius metus vaistinės Kazlų Rūdoje savininkui Arūnui Mažeikai pasiūliau apie šeimos profesinę tradiciją pasikalbėti straipsniui žurnale ir interneto svetainėje, jis tąkart pasikuklino. Esą reikia pagalvoti, ar tikrai „tie trys Mažeikos“ kuo nors ypatingi, ar turėtų ką įdomaus pasakyti… O kai šią vasarą atsitiktinai užsukusi į Kazlų Rūdą iš vietinių gyventojų išgirdau daug gražių žodžių apie čia vis dar gyvuojančią privačią vaistinę ir jos darbuotojus, neatsispyriau pagundai prie anksčiau Arūnui pateikto pasiūlymo sugrįžti vėl.
Dėkoju, kad su tėčiu kartu dirbanti vaistininkė Ingrida Mažeikaitė-Baltuškienė subūrė artimuosius (tėtį Arūną ir brolį Mindaugą) draugėn ir atvykusiai žurnalistei visi trys jie papasakojo apie savąjį kelią į farmaciją bei pasidalino mintimis apskritai apie vaistininkystę ir jos ateitį.
Mažeikų šeima (iš kairės – Mindaugas, Ingrida ir Arūnas)
Pasirinkimas
Arūnas Mažeika – didžiulę profesinę ir gyvenimišką patirtį sukaupęs kaunietis (pats jis save laiko karnavyžiu, nes gimė ir augo Jurbarko krašte), jau daugiau kaip tris dešimtmečius plušantis nuosavoje vaistinėje Kazlų Rūdoje. Sulaukęs tradicinio klausimo, kodėl pasirinko farmaciją, vyras už gražių frazių nesislapsto: nori nenori reikėjo stoti į aukštąją, nes būtų paėmę į sovietinę armiją. Ir išsiuntę ne kur į Liepoją ar Minską, o į Vidurinę Aziją ar tolimąją Šiaurę – taip anuomet dažniausiai būdavo „apdovanojami“ kareivėliai iš Lietuvos.
Arūnui puikiai sekėsi chemija, bet, pamačius kraują, „arba pykint pradėdavo, arba kojos sulinkdavo“. Tad nors ir kaip norėjosi „stoti į daktarus“, mediciną iš galimų pasirinkimų sąrašo teko išbraukti. Iš dalies prie to prisidėjo dar ir ne toks, kokio Arūnui norėjosi, fizikos dalyko įvertinimas… Ir nors ateityje Arūnas vaistininku savęs nelabai įsivaizdavo, likimas viską ėmė kreipti būtent ta linkme – jaunas karnavyžis 1975 metais įsijungė į Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Farmacijos fakulteto studentų gretas.
Ir štai tasai jaunuolis, kuris neįsivaizdavo savęs mindžikuojančio prie kasos aparato ir teikiančio farmacines paslaugas, iki šiol, net ir sulaukęs gražaus amžiaus, spėriai tvarkosi nuosavoje vaistinėje ir stengiasi, kad ji kuo ilgiau atsilaikytų aršioje konkurencinėje kovoje.
Paradoksas, bet vaistininkystės keliu (aišku, ne be tėčio paraginimų) pasuko ir abu Arūno vaikai – sūnus Mindaugas bei dukra Ingrida.
xxx
„Nuo mažens buvau labai aktyvus, išbandžiau įvairias sporto šakas (plaukimą, lengvąją atletiką, karate), dalyvaudavau spartakiadose, iš varžybų negrįždavau be apdovanojimų. Galiausiai apsistojau ties rankiniu – treneris manyje įžvelgė perspektyvų žaidėją. Taigi logiška, kad planavau stoti į Kūno kultūros institutą, – prisimena Arūno Mažeikos pirmagimis Mindaugas Mažeika, jau įpusėjęs ketvirtą dešimtmetį. – Išgirdęs tokius mano planus, tėtis neapsidžiaugė. Na gerai, sako, pasportuosi penkerius metus, dešimt, o kas toliau? Trenerių tiek nereikės, kiek KKI „prikepa“. Kur tada dėsies?.. Ir pasiūlė – o gal į farmaciją?“
Tėtis žinojo, ką sako. Be abejo, pirmiausia jis audė galvoje planą sūnui perduoti savo verslą, mat Kazlų Rūdos vaistinė, kurią Arūnas buvo privatizavęs, puikiai laikėsi, viskas čia palankiai klojosi. Mindaugas baigs farmaciją, ir prašau – darbo vieta garantuota!
Mindaugas tėčio pasiūlymui neprieštaravo – dokumentus iš KKI atsiėmė (beje, vietą čia užleisdamas to labai prašiusiam draugui) ir pasirinko farmaciją. Tiesa, jis tėčio iš anksto buvo „apdorotas“, kokios beribės galimybės atsivers, įgijus farmacijos magistro diplomą: nebūtinai teks stovėti prie prekystalio ir išdavinėti vaistus – galima ir vaistų gamybos ar tiekimo įmonėje rimtą darbą susirasti, ir chemijos mokytoju padirbėti, ir dar visokių profesinių pasiūlymų sulaukti!
Nors studentas Mindaugas be vargo krimto chemijos „riešutėlius“, ir toliau pirmenybę skyrė ne gilinimuisi į vaistininkystės ypatumus, o sportui. Nesvetimas jam buvo ir noras užsidirbti, tad po antrojo kurso, planuodamas paplušėti tik per vasaros atostogas, jaunuolis susikrovė lagaminą į JAV. Taip jau susiklostė, kad gautas amerikoniškas atlyginimas jaunuoliui kaip reikiant apsuko galvą – artėjant rugsėjui jis tėvams pareiškė imantis akademinių atostogų ir Amerikoje liksiantis visiems metams. Tėvui tokia žinia buvo baisiau nei smūgis žemiau juostos. Ne! Nieku gyvu! Koks čia „biznis“, jei ką Amerikoj užsidirbsi, kitąmet atiduosi už mokslus, kurie iš nemokamų jau taps mokami!? Po trumpos ir griežtos didaktikos sekė ultimatumas: negrįši tęsti mokslų – gali negrįžt visai! Va, taip!
Mindaugas suprato, kad jo planas neišdegs, bet tėvus, pats to nė neįtardamas, dar gerokai prinervino. Pasirodo, jis iš Amerikos turėjo išskristi lemtingąją 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai pasaulį apskriejo baisios žinios apie teroristų atakas Niujorke. Tėvai nesitraukė nuo televizoriaus ir meldėsi, kad Mindaugas nebūtų tapęs šio baisaus teroro auka. Tada dar nebuvo ryšio priemonių, kokios prieinamos šiais laikais, todėl Mindaugas negalėjo tuojau pat pranešti, kad, tarsi ką negero nujausdamas, skrydį namo nukėlė dviem savaitėms…
Laimingai sugrįžęs namo Mindaugas studijavo toliau. Ir, žinoma, intensyviai sportavo.
xxx
Arūno dukters Ingridos profesinis kelias – dar kitoks.
„Šešeriais metais vyresnis brolis jau ėjo į mokyklą, todėl tėtis į savo vaistinę veždavosi tik mane, aš ten lankydavausi nuo kokių penkerių metų, – pasakoja Ingrida. – Vaistinėje man labai patikdavo ne tik dėl to, kad ten daug įdomybių, daug veiksmo, žmonių, pokalbių, bet ir todėl, kad personalas mane, kaip vaistinės savininko dukrą, labai lepindavo, apšokinėdavo. Taigi jau nuo tų laikų susidariau nuomonę, kad vaistinėje dirbti – labai gerai! O ir atmosfera puiki: vaistininkas dalina patarimus, kaip gydytis, kaip vartoti vaistus, o žmonės jo visko klausinėja, dėkoja už pagalbą, juo pasitiki…“
Kai tokios nuotaikos, kodėl vasaros atostogų metu tėčiui nepatalkinti? Viskas, ką Ingrida vaistinėje pamatė, išgirdo, suprato, išsiaiškino, nenuėjo perniek – būdama dar moksleivė, ji jau labai daug žinojo, buvo sukaupusi nemažai tokiame darbe taip reikalingos patirties. Konsultantė – štai nuo ko prasidėjo būsimoji Ingridos profesinė karjera!
Paskutiniąją vidurinės mokyklos klasę bebaigianti Ingrida jau buvo apsisprendusi studijuoti Farmacijos fakultete, kai staiga, pati sako to nesuvokianti, šovė į galvą mintis pirmuoju numeriu įrašyti… psichologiją Vytauto Didžiojo universitete! Dabar Ingrida konstatuoja: gerai, kad tada į psichologiją nepateko – pasirinko antruoju numeriu pažymėtą farmacijos studijų programą.
Gal Ingrida studijų metais pasinaudojo vos prieš metus universitetą baigusio brolio Mindaugo užrašais? Ne! Tada studentai kompiuteriais dar nesinaudojo, o tiek brolis, tiek anksčiau ir tėtis dailyraščiu, girdi, nepasižymėjo… Arūnas Mažeika patikslina kartais net pats savo rašto neįskaitydavęs, tai ką ten dukra iššifruos…
Darbas
Plačiau skaitykite žurnale FARMACIJA IR LAIKAS, 2024 m. Nr. 7-8
V. Grigaliūnienės nuotrauka