Gyd. dermatovenerologė Monika Marta Macejevska
„Kardiolitos“ klinikos
Seborėjinis dermatitas yra lėtinė uždegiminė odos liga, kurios paplitimas bendrojoje populiacijoje siekia 3–10 procentų. Pastebėta, kad šia liga dažniau serga vyrai negu moterys, ypač 30–40 gyvenimo metais. Kliniškai liga pasireiškia bėrimu eriteminėmis papulėmis ir (ar) plokštelėmis, padengtomis gelsva riebia pleiskana, vadinamosiose seborėjinėse srityse (t. y. anatominėse vietose, kur daugiausia riebalinių liaukų): kaktos, antakių, tarpuakio, nazolabialinių raukšlių, ausų, užausių, galvos plaukuotosios dalies, krūtinės srityje. Sunkiais atvejais gali atsirasti šašų, įtrūkimų, šlapiavimas, bėrimai gali plisti į gretimas sritis. Manoma, kad ligos atsiradimui įtakos turi sutrikusi epidermio barjerinė funkcija (tiek dėl genetinio polinkio, tiek dėl išorinių veiksnių), padidėjusi sebumo gamyba arba pakitusi sebumo sudėtis. Šie veiksniai sudaro palankias sąlygas grybelių Malassezia spp. augimui. Pažeista epidermio barjerinė funkcija leidžia Malassezia spp. bei metabolitams prasiskverbti ir dirginti epidermį, išprovokuojamas uždegiminis atsakas. Ši uždegiminė reakcija sutrikdo keratinocitų diferenciaciją, toliau trikdo barjerinę funkciją, o atsiradęs odos niežėjimas (ir kasymas) provokuoja „užburtą ratą“, kurį sudaro imuninė stimuliacija, sutrikdyta epidermio diferenciacija ir barjerinės funkcijos praradimas [1, 2].
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE EKSPERTŲ REKOMENDACIJOSE, 2024 m. Nr. 2