Neurofiziologiniai signalai, neinvaziniu būdu aptinkami galvos odoje EEG/MEG, yra skirtingų dažnių ritmai (osciliuojantis aktyvumas). Vyraujantis sveikų žmonių ritmas yra 8–14 Hz dažnio ir paprastai vadinamas alfa ritmu. Kiekvieno žmogaus aukščiausias alfa dažnis (AAD) yra skirtingas, manoma, kad nuo jo kintamumo priklauso individualūs gebėjimai ir laikina jutiminė informacija. AAD ryšys su ūminiu ir lėtiniu skausmu yra įdomi sritis, kurią šiuo metu tiria kelios laboratorijos.
Lėtiniu skausmu sergantiems pacientams dažnai būdingas alfa ritmas, ypač lėtesnis AAD, palyginti su kontrolinės grupės tiriamaisiais. Nustatyta, kad AAD sulėtėjimas koreliuoja su lėtinio skausmo trukme. Viena iš hipotezių, aiškinančių AAD sulėtėjimą, yra ta, kad jis atspindi smegenų procesus, aktyviai palaikančius lėtinį skausmą. Alternatyvus aiškinimas yra, kad lėtesnis AAD atspindi procesus, susijusius su didesniu jautrumu skausmui ir didesnį polinkį į lėtinį skausmą prieš prasidedant ligai.
Pastarąją interpretaciją patvirtina keletas tyrimų, atliktų vertinant ūminį skausmą sveikiems asmenims. Rezultatai parodė, kad asmens AAD, užfiksuotas ramybės be skausmo laikotarpiu, neigiamai koreliavo su būsimo skausmo intensyvumu. Viename iš tyrimų pacientams prieš operaciją atliekant torakotomiją, įvertintas AAD galėjo numatyti pooperacinio skausmo stiprumą. Taigi, AAD buvo siūloma naudoti kaip jautrumo skausmui biologinį žymenį. Kaip tiksliai AAD įsilieja į daugybę biologinių, socialinių ir psichologinių veiksnių, susijusių su perėjimu nuo ūminio prie lėtinio skausmo, liko neištirta. Vienas iš šių veiksnių yra judėjimo baimė, kuri, kaip įrodyta, yra reikšmingas veiksnys, lemiantis perėjimą nuo ūminio prie lėtinio apatinės nugaros dalies skausmo.
Plačiau skaitykite žurnale SKAUSMO MEDICINA, 2024 m. Nr. 2