Parengta pagal Europos kardiologų prevencinės kardiologijos draugijos, širdies nepakankamumo draugijos ir širdies bei krūtinės transplantacijos draugijos sutarimo dokumentą
Doc. dr. Eglė Rumbinaitė, gyd. rezid. Gabrielė Jakuškaitė,
LSMU MA Kardiologijos klinika
Širdies transplantacija (ŠT) išlieka geriausiu gydymo būdu pacientams, sergantiems įvairios etiologijos galutinės stadijos širdies nepakankamumu (ŠN). Nors širdies transplantologijos istorija prasidėjo daugiau nei prieš 50 metų, o per metus visame pasaulyje atliekama daugiau nei 6 000 širdies transplantacijų, tačiau tik neseniai Europos kardiologų draugijos gairėse ir pozicijų dokumentuose buvo pripažinta profilaktikos (jos sudėtinės dalys – medikamentinis gydymas, mityba bei fizinė terapija) svarba taikant specifinį galutinės stadijos ŠN gydymą.
Svarbu suprasti, kad recipientų klinikinė būklė negali būti prilyginama nei sveikų (nesergančių jokia lėtine širdies liga), nei sergančių lėtiniu ŠN ir / ar turinčių mechaninį kraujotaką palaikantį prietaisą (pvz., kairiojo skilvelio pavaduojančio prietaiso) pacientų grupei. Visų pirma, recipientams yra visiška persodintos širdies denervacija, tai smarkiai paveikia reakciją į pratimus ir kasdienę veiklą. Antra, visą gyvenimą besitęsianti imunosupresija silpnina recipiento imunitetą ir sukelia netipinius klinikinius simptomus, taip pat yra susijusi su daugybe komplikacijų po ŠT. Širdies transplantacija nėra visiškas išgijimas nuo ŠN, o pacientų fizinis pajėgumas ir gyvenimo kokybė vis tiek lieka prastesni nei sveikų bendraamžių. Todėl prevencija ir reabilitacija po širdies persodinimo yra labai specifinė, jai reikia daugiadalykio požiūrio ir priežiūros, reabilitaciją po transplantacijos reikia pradėti anksti ir tęsti visą gyvenimą.
Plačiau skaitykite LIETUVOS GYDYTOJO ŽURNALE, 2025 m. Nr. 2