Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus narys, LSMUL Kauno klinikų gydytojas kardiologas prof. Raimondas Kubilius tęsia kardioprotekcinių pokalbių ciklą su Lietuvos elito atstovais. Siūlome paskaityti, apie ką profesorius kalbėjo su spektaklio „Orfėjas“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras) režisieriumi Žilvinu Vingeliu.
Gerbiamas Žilvinai, Orfėjas – tarsi ilgaamžiškumo epas. Orfėjas leidžiasi į Požemio karalystę susigrąžinti mylimosios Euridikės, mirusios nuo nuodingos gyvatės įkandimo. Ir tai yra vienintelė būtybė, grįžusi iš anapus. Šiandien tai galėtume liudyti, kad milžiniškos meilės pastangomis galime atitolinti ir ligas?
Jeano Cocteau “Orfėjas”, kurį mes ir statome, yra XX a. Paryžiaus avangardo interpretacija. Tai Art Deco aplinkose savo siurrealistines ir dadaistines žarnas į žemę įleidę augalai – poeziją kanopa kaukšnojantis arklys, stiklius angelas sargas, aukštalipiai chirurgai, dirbantys mirties padėjėjais, pati mirtis juoda suknele. Šioje interpretacijoje Euridikei neįkanda gyvatė. Ją pražudo aklas noras susigrąžinti tai, kas prarasta. Šiuo atveju – tą santykių etapą, kuris jos požiūriu buvo vertingesnis nei dabartinis. Ironiška, nes Orfėjas su ja padarys tą patį – bandys susigrąžinti ją po mirties. Šis nuolatinis bandymas grąžinti praeitį yra visų pjesės personažų prakeiksmas. Tai siurrealistinė taisyklė, kuri neleidžia išgyventi dabarties ir todėl Cocteau sapniškos fantazijos skamba kiek nostalgiškai. Siurrealistų generolas Bretonas XX a. pradžioje netgi kaltino Cocteau polinkiu į romantizmą…Taigi, aš linkčiau jūsų pasiūlytą aiškinimą perfrazuoti taip: milžiniškos pastangos, kurių pasiteisinimas yra meilė, kaip ją suvokia vienas iš mylimųjų, nepriimdamas savo partnerio įsivaizdavimo, gali virsti nostalgišku ir agresyviu praeities susigrąžinimo poreikiu, kuris paskui save atneša ligas, nutolimą, nerimą, vienatvę ir mirtį. Šiuo atveju tam pačiam personažui – net du kartus.
Ar turite receptą, padedantį stiprinti aktorių fizinį pajėgumą ir ištvermę?
Man patinka galvoti, kad teatras yra laisvų žmonių užsiėmimas ir kiekvienas iš mūsų ieškome receptų pirmiausia sau. Stengiuosi neužsiimti aktorių darbo metodų, dvasios, fizinio aparato ar darbinės etikos treniravimu. Jei aktoriui įdomu su manimi kurti, jis mobilizuoja savo jėgas ir randa savo būdus. Vienintelė taisyklė, kurią turiu, tai stengtis neužmušti aktorių kūrybiškumo ir abstraktaus bei konceptualaus mąstymo ir nutolinti jį nuo išankstinių įsivaizdavimų, ir kartais primityviai logiškos priežastinių ryšių veiksminės analizės. Man darbas su aktoriumi – tai kelionė į sapną, kurį išsiaiškinsime jau pabudę. Savo darbe žodį „sveikas” pirmiausia taikome sveikam požiūriui į darbą, kuris nepagrįstas vidinės kančios ar įtampos repeticijų metu skatinimu. Jei pavyksta sukurti saugią aplinką, tai ir kūnai mažiau pavargsta.
Į kokią artimiausią premjerą pakviesite žiūrovus?
Baigiau naują darbą – kartu su LMTA studentais pastatytas spektaklis pagal I. Lausund „Bestuburiadą”. Lygia greta pradedu repeticijas Nacionaliniame Kauno dramos teatre pagal L. Carroll „Alisą Veidrodžio karalystėje”.
Egidijaus Stanciko nuotraukoje – prof. R. Kubilius (dešinėje) su režisieriumi Ž. Vingeliu