Turtingos kūrybinės biografijos atstovė Sara Poisson (vienuolikos knygų autorė – prozininkė, poetė, eseistė, kultūros žurnalistė, daug metų priklausanti Lietuvos rašytojų sąjungai), paklausta apie sveikatą ir jos saugojimą, ilgai negalvojusi ištaria, jog nors ir stengiasi sveikata rūpintis, deja, daug ką reikėtų dar pakoreguoti. O turbūt svarbiausia, jos įsitikinimu, – gyventi „čia ir dabar“, o ne praeitimi ar ateitimi.
Taiklūs pašnekovės pastebėjimai tik patvirtina, kaip svarbu kiekvienam iš mūsų „nenuklysti į lankas“, nes taip savo sveikatai, užuot padėjus, gresia padaryti tik dar didesnę žalą…
Miela Sara, prieš kurį laiką gyvenimą didmiestyje galiausiai iškeitėte į kaimo ramybę… Neabejotinai toji kaimiška ramybė, gamtos grožis, galbūt lėtesnis tempas, nesisukant didmiesčio šurmulyje, turi teigiamos įtakos sveikatai… Bet turbūt ir didmiestyje, studijų mieste Vilniuje, esate dažna viešnia?
Ilgą laiką gyvenau Mažeikiuose, šalia Mažeikių turėjau sodybą, ten praleisdavau daug laiko. Po to, kai, gavusi Kultūros tarybos stipendiją literatūriniams projektams, išėjau iš darbo „ORLEN Lietuva“ komunikacijos skyriuje, kurį laiką dirbau kaip laisvai samdoma žurnalistė. Labai pavargau pardavinėti kiekvieną savo tekstą, todėl pradėjau ieškoti darbdavio. Laimėjau konkursą Vilniuje įsikūrusioje ryšių su visuomene agentūroje, dėl to 2014 metais įsikūriau sostinėje, kur gyvenau iki pandemijos pradžios. Kai per pandemiją daugumai buvo leista ar nurodyta dirbti iš namų, apsigyvenau kaime – savo sodyboje už 26 kilometrų nuo Vilniaus. Gyvenu čia ir džiaugiuosi…
Į savo butą Vilniuje buvau priėmusi karo pabėgėlius iš Ukrainos, jie ten gyveno iki šių metų sausio. Bent kol kas grįžti gyventi į Vilnių neketinu. Labai dažnai ten nuvažiuoju, nes ten gyvena ir mano mama, ir abi dukterys.
O kuo gi neįtiko žurnalistika, kuriai, regis, buvote gimusi…
Kadaise bėgau nuo žurnalistikos, nes tai, ko ji iš manęs reikalavo, buvo didesnė agresija nei jos savyje turėjau (šypteli – V. G.). Per didelė konkurencija, kova dėl pirmos vietos, lenktynės, lipimas per žmonių galvas, kai žmonės vertinami kaip įrankiai didesnei teksto įtaigai pasiekti. Man tai vis labiau nepatiko… Be to, vargu ar buvau gera žurnalistė. Man neatrodė itin patrauklu gyvenimą pateikti supaprastintai – būtent tai yra viena specifinių žurnalistikos ypatybių.
2023 metais buvau tam tikra prasme grįžusi prie kiek kitokios žurnalistikos, bet vis dėlto žurnalistikos – dirbau Dailės skyriaus redaktore „Literatūros ir meno“ žurnale. Ir dabar ten retsykiais parašau ką nors.
Dvi šaunios dukros nepaveldėjo polinkio į literatūrą?
Jos tikrai paveldėjo polinkį į kūrybingumą. Viena dukra – rinkodaros specialistė, dirba vadovaujamą darbą žinomame užsienio kapitalo prekybos tinkle. Kita – stilistė, didžėjė, banglenčių sporto entuziastė, ne sykį kalbinta žiniasklaidos… Ji kuria paveikslus, bando vitražo techniką.
Puiku, skaitytojams prisistatėte gana išsamiai. Dabar noriu paklausti pagal rubrikos temą – apie sveikatą. Kaip jaučiatės? Esate stipri, tvirta, ar vis dėlto priskirtumėte save prie ligotesnių žmonių?
Jei neskaičiuotume kaulažolių tepalo, šiuo metu vaistų nevartoju. Jei praėjusį rudenį per neatsargumą nebūčiau susilaužiusi rankos, o kaulams gyjant nebūtų išsivystęs riešo kanalo sindromas, šiandien turbūt galėčiau sakyti, kad esu sveika.
O gal trumparegystė, astigmatizmas irgi liga? Pirmuosius akinius man išrašė aštuntoje klasėje, akiniuota esu iki šiol.
Niekada nemaniau, kad esu stiprios sveikatos, bet kai dar mokyklos ar studijų metais palygindavau save su vienmečiais, suprasdavau, kad dauguma jų kur kas ligotesni nei aš. Panašiai ir dabar: daugelis mano amžiaus žmonių, skirtingai nei aš, neapsieina be vaistų.
Kadangi mano mama – medikė su felčerės išsilavinimu (ji visus darbingus savo metus dirbo ligoninėje), sveikatos ir kūno reikalai man visada buvo įdomūs. Kažkada svarsčiau, ar būdama ne visai sveika (plombuoti dantys, akiniai, jaunystės spuogai), galėčiau egoistiškai geisti vaikų, kurie, tikėtina, irgi nebus tobulai sveiki. Vis dėlto iki minėto lūžio jaučiausi pagal amžių tikrai sveika. Kai tik nuėmė gipsą, grįžau prie pirties, kurią įsirengiau pernai vasarą. Žiemą kirtausi kūdroje eketę, bėgiojau basa per sniegą, su džiaugsmu lindau į vandenį atvirame ore, ir man tai neatrodė didelis iššūkis – veikiau malonumas… Vasarą pati šienavau žoliapjove ir vejapjove, susikasiau daržus, daržininkavau, laisčiau, prižiūrėjau nedidelį šiltnamiuką, grybavau, uogavau, beveik kasdien miške nueidavau po keletą kilometrų.
Būna, kad vaikystėje turėję daugybę sveikatos problemų žmonės galiausiai jas „išauga“ ir brandesniame amžiuje džiaugiasi pakankamai gera sveikata. Panašu, kad taip nutiko ir jums?
Vaikystėje esu sirgusi inkstų geldelių uždegimu, apendicitu, tymais, pirmoje klasėje buvau susilaužiusi ranką. Panašu, kad vienuoliktoje klasėje išgyvenau kažką panašaus į depresiją, nors liga nebuvo diagnozuota.
Dabar vienintelė bėda yra komplikacija po rankos lūžio. Kadangi keleto gydytojų nuomonės išsiskiria – reikia operacijos ar ne – kol kas bet kokį sprendimą atidėlioju. Stengiuosi ranką mankštinti. Esu užsispyrusi, nepasiduodu.
O kam, rimčiau susirgusi, teikiate pirmenybę – dabar labai nemadingiems cheminiams vaistams, ar sveikatos pirmiausia semiatės iš žolynų, sveiko maisto, sveikos gyvensenos, sveiko mąstymo, pikta kitam nelinkinčių minčių?
Chemijos savo sveikatai ieškau tik tada, kai kitos priemonės nebeveikia. Kiekvieną vasarą prisirenku ir prisidžiovinu dešimtis vaistinių augalų. Vertinu galimybę pajudėti, pasitelkti diskomfortinę temperatūrą pirtindamasi ir lįsdama į šaltą vandenį (skaičiau, kad tai atjaunina, nes stabdo telomerų, arba DNR struktūrų, esančių chromosomų galuose, trumpėjimą).
Bandau nepamiršti termiškai neapdorotų daržovių, žiemai prisišaldžiau uogų ir žalumynų, prisiruošiau svarainių sulčių, pasidžiovinau obuolių, grybų, topinambų. Žinau, kad daug kas priklauso ir nuo mąstymo. Suvokdama, kad turiu iš prigimties jautresnę psichiką (ar nervų sistemą), renkuosi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, kaime.
Pasaulio sumaiščiai paaiškinti atsakymų ieškau filosofijoje. Mane labai subalansuoja tiek įvairių knygų skaitymas, tiek rašymas. Rašyti – tai struktūruoti mintis, o tai kartais labai padeda nepasimesti, neužsisukti ydinguose ir alinančiuose vis tų pačių minčių ratuose, lengviau atsispirti nevilčiai… Nors visada mėgaujuosi vienatve, tačiau nepraleidžiu progos pabendrauti su žmonėmis. Niekada nesigailiu nuėjusi į kviestinį sambūrį, nors pirminis impulsas ten dalyvauti būna gana silpnas. Per gyvenimą įsitikinau, kad dažnu atveju bendrauti yra sveika – tik reikia pasirinkti tinkamą kompaniją.
Gal tenka pasinaudoti medikės mamos ar močiučių mėgtais ir iš kartos į kartą perduodamais liaudiškais sveikatinimo receptais?
Mama, kaip ir aš, prisigamina visokių trauktinių išoriniams įtrynimams, vertina vaistažoles. Iš jos ir perėmiau aistrą rinkti žoleles. Prisimenu ant krūtinės ar padų jodo tirpalu piešiamus tinklelius gydant peršalimo ligas, taip pat taures, sūrų vandenį kojoms mirkyti.
Prisimenu, kad pūliniams ištraukti dėdavo sutarkuotas morkas. Jau nežinau, kuri pirma pradėjome, bet ėmus kutenti gerklę, abi čiulpiame šviežiai atpjautą česnako skiltelės riekelę. Beveik visada pagerėja ar net ir visai praeina.
Užsiminėte, kad yra tekę pajausti, kas yra toji depresija… Ir turbūt nieko keista, nes tai – dažna jautresnę sielą turinčio menininko, kūrėjo sveikatos bėda.
Mūsų jaunystės laikais po abitūros egzaminų reikėdavo išsyk ruoštis stojamiesiems. Puikiai pamenu, kad visiškai nepajėgiau skaityti ir prisiminti, nors mokykloje mokiausi gerai, egzaminus irgi išlaikiau beveik vien tik labai gerais pažymiais. Vis dėlto kankino nežinia, ką veiksiu, ko noriu, ką studijuoti, kas labiausiai tinka – toks jausmas, tarsi neliko į ką įsitverti.
Buvau praradusi apetitą, jutau skausmą krūtinės srityje, mama netgi bandė ieškoti ligos, o man norėjosi tik miegoti… Manyčiau, kad tai buvo būklė, artima depresijai. Vėliau esu keletą sykių trumpai išgyvenusi keistą sustingimą, irgi panašų į depresiją – gelbėdavo gamta, bendravimas su gyvūnais, skaitymas, o sykį vienkiemyje tiesiog pradėjau dainuoti… Tai – mano išbandyti gyvenimo receptai, kurie, kaip suprantu, padeda stabdyti depresiją pačioje jos pradžioje.
Kur geriausiai pailsite, atsipalaiduojate, sukaupiate tiek kūrybinių, tiek fizinių jėgų? Koks poilsis veikia efektyviausiai?
Labiausiai padėdavo ir padeda vaikščiojimas po mišką. Vasarą, kai tik baigdavosi darbo valandos, nieko nelaukusi keliaudavau su šunimi į mišką.
Dabar – itin neramūs laikai. Kaip stengiatės nuo visų baisumų iš šalies atsiriboti, nekvaršinti sau galvos dėl to, ko negalima, neįmanoma pakeisti?
Galvą kvaršinu dėl visko. Blogų žinių nevengiu. Pasaulis nėra švelnus, bet jis įdomus, ir per jį bei kitus žmones pažįstame save. Manau, kad teisinga pažinti pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra. Nesu nei pesimistė, nei optimistė. Priskiriu save prie realistų, be to, esu smalsi. Būdami realistais, vienaip ar kitaip susitaikome, prisitaikome, renkamės kovos priemones, sprendimus, išgyvenimo taktikas ir strategijas. Plataus masto invazija Ukrainoje ir tai, kas vėliau nutiko JAV, kai prie valdžios vairo atsistojo dabartinis Valstijų vadovas, tam tikra prasme demoralizuoja. Ilgą laiką gyvenau taikos iliuzija, buvau pacifistė. Teko militarizuotis. Užpykti ant Dievo. Ir vieną dieną, kalbantis su karo specialiste, ji sako: bet argi mūsų galvose nevyksta karas, argi ten kas nors kitaip? Nuolatiniai konfliktai, smurtas, skausmas yra šio pasaulio realybė… Gal ir aš eičiau pas psichologus ar psichoterapeutus. Tikiu, kad kai kurie jų galėtų tinkama ar netgi netikėta linkme nukreipti mano mintis, padėti kai kuriuos dalykus pamatyti kitaip. Bet kur rasti laiko toms gero specialisto paieškoms ir kiek už tai reikėtų sumokėti? Esu šykšti, jei atvirai… Ir nesu turtuolė. Daug dalykų, jei tik galiu pasidaryti savo rankomis, renkuosi nudirbti pati. Tad bandau rasti išeičių be psichoterapeutų pagalbos. Kol tų išeičių randu, tol psichoterapeutai man – draugai, bet ne mokamų paslaugų teikėjai. Kita vertus, labai sunkiu metu, kai sutriko miegas, neilgai, bet vis dėlto vartojau ne tik melisų ar paprastųjų kiečių nuovirą, valerijonus, bet ir melatoniną. Belieka džiaugtis, kad netrukus supratau, jog man šio miego hormono jau nebereikia.
Ar turite kokių nors nelabai pageidaujamų, bohemai būdingų įpročių, kurių dėl geresnės sveikatos norėtumėte atsikratyti?
Reikėtų po 18 valandos nebeužkandžiauti – tai būtų daug sveikiau. Alkis ir viena didesnė pertrauka tarp valgymų reikalinga sveikatai. Bet ši taisyklė dar netapo mano rutina (juokiasi – V. G. ). Taip ir siekia ranka kokių džiovintų vaisių ar riešutų, ypač laiką leidžiant prie kompiuterio ar žiūrint filmą… Dar norėčiau daugiau dėmesio skirti higienai, dirbant prie kompiuterio – taisyklingiau sėdėti, nepamiršti pertraukėlių, pasimankštinti. Sėdima padėtis nėra labai sveika padėtis, jeigu ji užsitęsia.
Kas, jūsų nuomone, yra didžiausia, sveikatai galbūt labiausiai kenkianti bėda tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu?
Vargu ar yra viena pagrindinė bėda visam pasauliui. Lietuva tikrai negalėtų lygintis su šalimis, kur vyksta karas ar dėl klimato, ekosistemų kaitos nebelieka tradicinių pragyvenimo šaltinių.
Pastaruoju metu galvoju apie problemą, kad daugelis žmonių dėl propagandos ir masinės žiniasklaidos skleidžiamų stereotipų įtiki, kad vienoks, o ne kitoks gyvenimo modelis yra geras. Tarsi būtų privalu gyventi taip, kaip aprašomas žvaigždžių gyvenimas. Deja, jis pateikiamas dažnai ne visiškai taip, kaip yra iš tikrųjų.
Dairantis į kitų gyvenimus, lyginantis su kitais, kyla nemaža dalis konfliktų, taip pat – sielos ir netgi kūno ligų. Apie kai kuriuos tokio pavojingo ir nepagrįsto, neperspektyvaus mąstymo modelius kalbu ir savo naujausiame romane „Šito gyvenimo skonis“, kurį pristačiau šiemet vykusioje Knygų mugėje.
Baigiant – tradicinis rubrikos klausimas: koks yra jūsų geros savijautos, geros sveikatos receptas? Ko labiausiai reikia, kad jaustumėtės žvali, darbinga, sveika, nuotaikinga, stipri?
Turbūt reikėtų nepamiršti gyventi „čia ir dabar“, o ne praeityje ar ateityje. Džiaugtis mažais dalykais. Mokėti būti dėkingam už tai, ką turi. Juk net kariaujančioje Ukrainoje žmonės dainuoja, šoka, kuria spektaklius, tapo paveikslus, tuokiasi, gimdo vaikus, mokosi… Reikia gyventi nepaisant kliūčių, atgimti, atsikurti, pasigydyti, išgyventi pokytį, kurio galbūt nesitikėjai. To galima pasimokyti kad ir iš gamtos – čia irgi vyksta visokie karai. Tai yra šio pasaulio savybė, galbūt šio pasaulio harmonijos sudėtinė dalis. Tie, kuriems gamta yra taikos teritorija, gyvena iliuzijoje, ne kitaip…
Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė
Vytauto Suslavičiaus ir asmeninio Saros Poisson archyvo nuotraukose – akimirkos iš Saros gyvenimo ir veiklos (Knygų mugėje; su kolegomis rašytojais; su mylimu augintiniu; gamtoje, kur Sara praleidžia daug laiko)