Skrandžio sulčių hipersekrecijai slopinti dabartiniu metu plačiausiai vartojami histamino-2 receptorių antagonistai (H2 blokatoriai) ir protonų siurblio inhibitoriai (PSI). Antacidiniai preparatai, tiesiogiai neutralizuojantys skrandyje susidarančią druskos rūgštį, vartojami daugiausia „pagal poreikį“, epizodiškai, kaip parankinė priemonė ūminiams simptomams malšinti.
Protonų siurblio inhibitoriai dabar yra vieni dažniausiai gydytojų išrašomų vaistų pasaulyje. Daugelyje šalių jų vartojimas pastaraisiais metais sparčiai augo. Antai JAV per 15 metų protonų siurblio inhibitorių vartojimas padidėjo daugiau nei 5 kartus. 2006 metais vien Anglijoje šių vaistų nupirkta už 595 mln. eurų, o pasaulyje – už 7 mlrd. svarų sterlingų (BMJ, 2008. 336:2-3). Tyrėjai tvirtina, kad protonų siurblio inhibitorių populiarumą lėmė dvi svarbios šių vaistų savybės: klinikinis efektyvumas ir palyginti nedidelis toksiškumas.
Klinikiniai tyrimai rodo, kad protonų siurblio inhibitoriai iš tiesų antisekreciniu aktyvumu pranoksta H2 antagonistus. PSI greitai numalšina dispepsiją, rėmenį, deginimą už krūtinkaulio ir kitus varginančius simptomus. Antra vertus, ryškus klinikinis PSI poveikis, greitas būklės pagerėjimas pastaraisiais metais paskatino nepagrįstai dažną šių vaistų išrašymą bei vartojimą ir pirminėje, ir antrinėje sveikatos priežiūros grandyse. Tyrėjai nurodo, kad neretai jų skiriama netgi tais atvejais, kai skrandžio sekrecijai slopinti pakaktų ne tokių aktyvių preparatų ar vien tam tikros dietos.
PSI vartojimas kai kur įgavo mažai kontroliuojamą pobūdį. Kai kuriose šalyse šių stipriai veikiančių vaistų jau galima nusipirkti be recepto, nes jie priskirti prie nereceptinių. Jungtinėje Karalystėje apie 90 proc. pacientų, sergančių funkcine dispepsija, yra gydomi PSI, dažniausiai pigiausiu iš jų omeprazolu. Tuo tarpu gastroenterologų ekspertų gairėse (pavyzdžiui, The National Institute for Health and Clinical Excellence; NICE) nurodoma, kad protonų siurblio inhibitorių turėtų būti skiriama tik esant motyvuotų, kliniškai pagrįstų indikacijų, o jų klinikinėje praktikoje būna daug rečiau, nei dabar gydoma.
Pilną straipsnio versiją rasite žurnalo „Farmacija ir laikas“ 2009 m. Nr.4