Lėtinių ligų sukelta anemija yra antra pagal dažnumą po geležies stokos anemijos. Dažniausiai ji išsivysto dėl imuninės sistemos aktyvacijos ar kaulų čiulpų slopinimo. Lėtinis širdies nepakankamumas, lėtinis inkstų nepakankamumas, onkologinės ligos – vienos dažniausių lėtinių ligų, sukeliančių anemiją.
Pentoksifilinas nėra naujas vaistas, tačiau neseniai atliktais klinikiniais tyrimais, kuriuose buvo vertinamas pentoksifilino poveikis lėtinėmis ligomis sergančiųjų būklei, buvo nustatyta iki šiol nepastebėta jo savybė: įrodyta, kad pentoksifilinas ne tik gerina kraujo tėkmę, mažina kraujo klampumą bei trombocitų adheziją ir agregaciją, bet ir didina hemoglobino koncentraciją. Veiksminga anemijos korekcija didina lėtinėmis ligomis sergančių pacientų išgyvenamumą ir gerina ligos baigtis, o sergantiesiems lėtiniu širdies nepakankamumu gerina ir širdies funkciją, todėl pentoksifilino pritaikymas šių ligų sąlygotai anemijai gydyti gali atnešti naujų geresnių rezultatų.
Trumpai apie pentoksifilino veikimą
Pentoksifilinas yra metilksantinų darinys, kuris gerina kraujo tėkmę ir slopina trombocitų funkciją, todėl gerėja audinių kraujotaka bei aprūpinimas deguonimi ir maisto medžiagomis. Be to, oksigenacija labiau pagerėja ten, kur išemija didesnė. Palankų pentoksifilino poveikį kraujo reologinėms savybėms daugiausia lemia šio vaisto sukeliamas viso kraujo ir plazmos klampumo sumažėjimas dėl suintensyvėjusios fibrinolizės arba sumažėjusios fibrinogeno sintezės (sumažėja fibrinogeno koncentracija). Šiuos procesus lemia padidėjusi adenozino trifosfato, ciklinio adenozino monofosfato ir kitų ciklinių nukleotidų koncentracija eritrocituose.
Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad pentoksifilinas ne tik mažina kraujo klampumą ir gerina kraujotaką, bet turi įtakos ir imuniniam organizmo atsakui. Šis atradimas susilaukė didelio dėmesio. Buvo nustatyta, kad pentoksifilinas blokuoja tumoro nekrozės faktoriaus alfa (TNF-alfa), kuris stimuliuoja neutrofilų adheziją prie kraujagyslių sienelių, poveikį. Uždegimiškai pakitusiose kraujagyslėse formuojasi trombai, kraujagyslės siaurėja ir trinka audinių kraujotaka, todėl šis uždegimą slopinantis pentoksifilino poveikis taip pat yra ne mažiau svarbus.
Taigi pentoksifilinas:
didina eritrocitų gebą deformuotis;
slopina trombocitų agregaciją;
stimuliuoja prostaciklino sintezę, todėl slopina trombocitų agregaciją;
mažina padidėjusią fibrinogeno koncentraciją;
mažina padidėjusį kraujo klampumą;
slopina leukocitų adheziją prie endotelio;
slopina leukocitų aktyvaciją ir jos sukeliamą endotelio pažeidimą;
saikiai plečia kraujagysles.
Pentoksifilino vartojimo indikacijos
Yra nustatytos šios mikrocirkuliacijos reguliatoriaus pentoksifilino vartojimo indikacijos:
aterosklerozinės, diabetinės, uždegiminės ar funkcinės kilmės periferinės arterinės arba arterinės ir veninės kraujotakos sutrikimai; protarpinis šlubumas arba skausmas ramybės būsenoje, diabetinė angiopatija, obliteracinis endangitas; trofikos sutrikimai (potrombozinis sindromas, blauzdų opos, gangrena); angioneuropatijos;
ūminiai ir lėtiniai tinklainės ir gyslainės kraujotakos sutrikimai;
smegenų kraujotakos nepakankamumas (išeminės ir poinsultinės būklės; kraujagyslinės kilmės smegenų funkcijos sutrikimai, kurių simptomai yra sutrikęs dėmesio sutelkimas, galvos svaigimas, užmaršumas ir kt.);
kraujagyslinės kilmės vidinės ausies funkcijos sutrikimai (sutrikusi klausa, staigus jos susilpnėjimas ir kt.).
Pentoksifiliną draudžiama vartoti po neseniai ištikusio miokardo infarkto, gausaus kraujavimo epizodo, ekstensyvaus kraujavimo tinklainėje ar esant padidėjusiam jautrumui pentoksifilinui ar kitiems metilksantinams.
Anemijos įtaka lėtinėmis ligomis sergančiųjų būklei
Anemiją sergant lėtinėmis ligomis sukelia imuniniai mechanizmai: retikuloendotelinės sistemos ląstelių ir limfocitų išskiriami citokinai sukelia geležies apykaitos, eritroidinių ląstelių pirmtakų proliferacijos ir diferenciacijos, eritropoetino gamybos ir raudonųjų kraujo ląstelių gyvavimo trukmės pokyčius. Dėl šios priežasties lėtinių ligų anemija dar vadinama „uždegimo anemija“. Dažniausios su anemija susijusios lėtinės ligos yra lėtinės inkstų, onkologinės ligos, lėtinis širdies nepakankamumas, šia anemija taip pat dažnai serga dializuojami ar chemoterapiniais preparatais gydomi ligoniai.
Lėtinis širdies nepakankamumas – tai sudėtinis klinikinis sindromas, kada struktūrinė ar funkcinė širdies liga sutrikdo skilvelių gebą prisipildyti kraujo ar išstumti iš širdies kraują. Su lėtiniu širdies nepakankamumu susijusi anemija gali pasireikšti kaip gretutinė liga arba gali būti tiesiogiai susijusi su širdies nepakankamumu.
LŠN sergančiųjų anemija yra daugiaveiksnė, jai gali turėti įtakos šie veiksniai:
–padidėjusi cirkuliuojančių citokinų, kaip antai TNF-alfa, koncentracija;
–hemodiliucija dėl padidėjusio plazmos tūrio esant toli pažengusiam širdies nepakankamumui;
–geležies stoka;
–kaulų čiulpų supresija dėl uždegimo;
–šalutinis angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitorių ar angiotenzino receptorių blokatorių (ARB) poveikis.
Anemijos paplitimas svyruoja nuo 10 proc. vidutinio sunkumo širdies nepakankamumu sergantiems pacientams iki daugiau nei 50 proc. didelio laipsnio LŠN sergantiems pacientams. Sumažėjęs hemoglobino kiekis pacientams, sergantiems LŠN, yra itin žalingas, nes dar labiau sumažėja audinių aprūpinimas deguonimi, didėja sistolinis tūris, intensyvėja širdies darbas. Galų gale šie kompensaciniai mechanizmai gali išsekti ir lemti kairiojo skilvelio masės didėjimą ir išsiplėtimą bei širdies raumens išemiją, taigi ir širdies nepakankamumo požymių progresavimą.
Inkstinė anemija atsiranda sergant lėtiniu inkstų nepakankamumu, kai kreatininas kraujyje būna ≥ 200–300 µmol/l, o glomerulų filtracijos greitis < 30 ml/min. Pagrindinė šios anemijos priežastis yra sumažėjusi eritropoetino gamyba. Sergant inkstų nepakankamumu kraujyje kaupiasi toksinės medžiagos, kurios slopina eritropoetino poveikį kaulų čiulpų ląstelėms, be to, trumpiau gyvuoja raudonieji kraujo kūneliai. Esant inkstų nepakankamumui dažnos įvairios uždegiminės ligos, kurios taip pat slopina eritropoetino veikimą, sutrikdo geležies panaudojimą iš organizmo atsargų.
Apibendrinimas
Pailgėjęs išgyvenamumas ir populiacijos senėjimas neišvengiamai lemia didesnį lėtinių ligų paplitimą. Dėl užsitęsusių uždegiminių organizmo reakcijų, sergant lėtinėmis ligomis, atsirandanti anemija ne tik neigiamai veikia pacientų gyvenimo kokybę bei funkcinę būklę, bet ir reikšmingai blogina šių ligų prognozę. Anemijos korekcijai dabar taikomos kraujo transfuzijos bei rekombinantiniai žmogaus eritropoetino preparatai (epoetinas alfa ir darbepoetinas alfa). Kraujo komponentų transfuzija yra greita ir veiksminga priemonė, tačiau laikina ir dažniau taikoma ūminių, ne lėtinių, ligų sąlygotai anemijai gydyti. Epoetinas alfa ir darbepoetinas yra sėkmingai skiriami onkologinėmis ligomis ar lėtiniu inkstų nepakankamumu sergančių pacientų anemijai gydyti, tačiau jų taikymas lėtinio širdies nepakankamumo anemijai gydyti nėra patvirtintas, taigi anemijos gydymo galimybės esant LŠN yra labai ribotos. Klinikiniais tyrimais jau įrodyta, jog pentoksifilinas turi teigiamą poveikį reologinėms kraujo savybėms, o Shaw ir bendr. pateikti duomenys apie pentoksifilino savybę didinti kraujo hemoglobino koncentraciją teikia naujų vilčių.
Literatūra:
Shaw SM, Shaw MKH, Williams SG, Fildes JE. Immunological mechanisms of pentoxifylline in chronic heart failure. Eur J Heart Fail 2009;11:113–118.
Cooper A, Mikhail A, Lethbridge MW, Kemeny DM, Macdougall IC. Pentoxifylline improves hemoglobin levels with erythropoietin-resistant anemia in renal failure. J Am Soc Nephrol 2004;15:1877–1882.
Navarro JF, Mora C, Garcia J et al Effects of pentoxifylline on the haematologic status in anaemic patients with advanced renal failure. Scand J Urol Nephrol 1999;33:121–125.
Lainscak M, Anker SD, von Haehling S, Ponikowski P, Libhaber C, Sliwa K. Pentoxifylline increases hemoglobin in patients with chronic heart failure. Eur Heart J 2007;28 (Abstract Supplement):52.
Silverberg DS, Wexler D, Iaina A, Schwartz D. The role of anaemia in patients with congestive heart failure: a short review. Eur J Heart Fail 2008;10:819–823.
Naudžiūnas A. ir kt. Vidaus ligų diagnostikos pagrindai. – Kaunas, 2005.
Petrauskienė B. Periferinė arterijų liga: medikamentinio gydymo ypatumai // Gydymo menas. – 2004, 107 (08), p. 32–35.
Straipsnis išspausdintas žurnale „Farmacija ir laikas“, 2009 m.