LOPL gydymo pagrindas – bronchus plečiantys vaistai. Simptomams palengvinti prireikus vartojami trumpo veikimo bronchodilatatoriai, o nuolatinis ilgo veikimo bronchodilatatorių vartojimas rekomenduojamas vidutinio sunkumo, sunkios ir labai sunkios LOPL simptomų profilaktikai ir kontrolei. Vartojant bronchodilatatorius, sumažėja kvėpavimo takų pasipriešinimas, pagerėja iškvėpimas ir sumažėja plaučių hiperinfliacija tiek ramybės, tiek fizinio krūvio metu, todėl sumažėja dusulys ir geriau toleruojamas fizinis krūvis. Bronchodilatatoriai padeda pasiekti keletą LOPL gydymo tikslų: palengvina simptomus ir apsaugo nuo jų atsiradimo, sumažina paūmėjimų dažnumą ir sunkumą, pagerina bendrą sveikatos būklę ir fizinio krūvio toleravimą. Vieni iš bronchus plečiančių vaistų yra inhaliuojamieji preparatai.
Anticholinerginiai preparatai iš pradžių buvo vartojami kaip trumpo veikimo bronchus plečiantys vaistai (ipratropiumas ir oksitropiumas) ir tik vėliau pradėtas vartoti ilgo veikimo anticholinerginis preparatas – tiotropio bromidas. Jis daugiau kaip du dešimtmečius vaidina svarbų vaidmenį gydant LOPL. Tiotropio bromidas stipriai jungiasi su muskarininiais receptoriais, ypač M3, esančiais kvėpavimo takų lygiuosiuose raumenyse, ir atsiskiria nuo jų daug lėčiau nei ipratropis (tiotropio disociacijos pusperiodis – 34,7 val., o ipratropio – 0,25 val.) – taip užtikrinama ilgalaikė (> 24 val.) bronchodilatacija. Kita vertus, atsiskyrimas nuo M2 receptorių, kurie užtikrina atgalinį acetilcholino išsiskyrimą slopinantį ryšį, yra daug greitesnis (disociacijos pusperiodis – 3,6 val.).
Tiotropis
Ilgo veikimo inhaliuojamasis M cholinoreceptorių blokatorius tiotropis Europoje vartojamas nuo 2002 metų, o nuo 2004 metų juo pradėta gydyti ir JAV. Daug klinikinių tyrimų, aprašytų tarp 2002 ir 2006 metų, dokumentavo tiotropio efektyvumą ir saugumą gydant LOPL. 2006 m. R. G. Bar su kolegomis, siekdami įvertinti tiotropio poveikį klinikinėms baigtims, gyvenimo kokybei, plaučių funkcijai ir simptomams, atliko 9 klinikinių tyrimų metaanalizę. Į ją buvo įtraukti atsitiktinių imčių tyrimai, kuriuose tiotropio poveikis gydant stabilia LOPL sergančius pacientus buvo lyginamas su placebu, ipratropiu ar ilgai veikiančiais beta 2 agonistais. Iš devynių į metaanalizę įtrauktų tyrimų, šešiuose tiotropis buvo lyginamas su placebu, viename – su ipratropiu, viename – su salmeteroliu ir viename – su placebu ir salmeteroliu. Iš viso tyrimuose dalyvavo 8 002 pacientai. Vidutinė tyrimų trukmė – 7 mėnesiai (nuo 3 iki 12 mėn.), o LOPL sunkumas – nuo vidutinio iki sunkaus. Tiotropis sumažino LOPL paūmėjimų dažnumą, palyginti su placebu ir ipratropiu, santykinė rizika (SR) –0,73 (95 proc. PI 0,66–0,81). Bendras hospitalizavimo dėl LOPL paūmėjimo dažnumas kontrolinėje grupėje per bendrą tyrimų laikotarpį buvo 7 proc. Tiotropis patikimai sumažino hospitalizavimo dažnumą, palyginti su placebu. Gydant tiotropiu hospitalizavimo dėl paūmėjimo SR buvo 0,68 (95 proc. PI 0,54–0,84), palyginti su placebu ar ipratropiu. Gydant tiotropiu FEV1 ir FVC per 6–12 mėnesių, palyginti su pradiniu, padidėjo labiau nei gydant placebu, ipratropiu ir salmeteroliu.
Toliau išsamiau aptariamas tiotropio poveikis atsižvelgiant į atskirus LOPL eigos aspektus.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 4, 2010