Didžiojoje Britanijoje asmeniui iš Lietuvos diagnozuota tuliaremija

Žmogus karščiavo, buvo išbertas, palaipsniui vystėsi skausminga eriteminė kaklo limfadenopatija. Siekiant išsiaiškinti ligos priežastis, jam iš limfinio mazgo buvo paimtas mėginys laboratoriniam ištyrimui. Atlikus tyrimus, diagnozuota tuliaremija. Šiuo metu vykdomas tuliaremijos sukėlėjo tipavimas. Ligonis gydomas antibiotikais, vykdomas epidemiologinis tyrimas.

 

 

Tuliaremija – ūmi zoonozė, kurią sukelia bakterija Francisella tularensis. Ligos sukėlėjas parazituoja daugelio stuburinių ir bestuburių laukinių (kiškiai, voverės, ondatros, bebrai, elniai, žiurkės) ir naminių (šunys, katės, avys) gyvūnų organizmuose. Sergantys ir nugaišę gyvūnai užkrečia išorinę aplinką (dirvožemį, vandenį, pašarus ir kt.), o per ją ir sveikus gyvūnus. Bakterijas platina iksodinės erkės ir uodai. Taip susiformuoja gamtiniai tuliaremijos židiniai, dažniausiai upių deltose, slėniuose, balotose vietose, plačialapiuose miškuose. Sergantis žmogus aplinkiniams yra nepavojingas.

 

Liga paplitusi daugelyje Europos šalių, Kinijoje, Japonijoje, Šiaurės Amerikoje, buvusios Tarybų Sąjungos šalyse.

 

Lietuvoje taip pat registruojami pavieniai tuliaremijos atvejai: 1974 m. – 1 atvejis Vilkaviškio rajone, 1998 m. – 1 atvejis Anykščių rajone, 2006 m. – po 1 atvejį Alytaus ir Klaipėdos rajonuose, 2007 m. – 1 atvejis Vilniaus mieste, 2008 m. – po 1 atvejį Kauno rajone ir Vilniaus mieste, 2009 m. – 1 atvejis Kauno mieste.

 

 

Skiriami du sukėlėjo tipai – F. tularensis biovar tularensis (tipas A) pasižymi dideliu virulentiškumu, paplitęs Šiaurės Amerikoje ir F. tularensis biovar palaeartica (tipas B) santykinai virulentiškas, paplitęs Europoje ir Azijoje. Išorinėje aplinkoje, ypač žemoje temperatūroje, mikroorganizmas išlieka ilgai ir jo virulentiškumas nemažėja (lede išsilaiko iki 10 mėnesių, +10 C upės vandenyje – iki 9 mėnesių, grūduose ir šiauduose žemesnėje nei 00 C temperatūroje – iki 6 mėnesių ir t.t). Kambario temperatūros vandenyje bakterijos gyvena nuo 30 iki 60 parų. Tačiau mikroorganizmas jautrus dezinfekcinėms medžiagoms ir aukštai temperatūrai (virinant žūsta tuoj pat, o pašildžius iki 600 C – per 20 minučių).

 

Sukėlėjas į organizmą gali patekti: per odą (net per nepakenktą) ar gleivines (ypač akių), lupant sergančio gyvulio kailį, tvarkant skerdieną, įkandus uodams, sparvoms, erkėms. Užsikrėsti galima per infekuotą maistą, vandenį bei įkvėpus dulkių arba vandens aerozolį, užkrėstą graužikų išskyromis. Manoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius infekcija dažniausiai plinta transmisiniu keliu – įkandus kraujasiurbiams nariuotakojams šiltuoju metu laikotarpiu.

 

 

Inkubacinis ligos laikotarpis trunka 1 – 25 (dažniau 3-7) dienas. Liga prasideda ūmiai, krečia šaltis, Temperatūra pakyla iki 38,5 – 400 C, skauda galvą, raumenis, vargina bendras silpnumas, blogas apetitas, sutrinka miegas, pasireiškia bradikardija, kraujo spaudimo sumažėjimas, padidėja kepenys, blužnis.

 

Skiriamos septynios klinikinės ligos formos: plaučių, opinė liaukų, liaukų, akies liaukų, burnos ir ryklės, žarnyno, tifoidinė.

 

Siekiant išvengti užkrato patariama tinkamai prižiūrėti aplinką (nušienauti, nešiukšlinti), dirbant žemės ūkio darbus, ypač pastebėjus kritusių graužikų, naudotis asmeninėmis apsauginėmis priemonėmis ir laikytis asmens higienos reikalavimų, lupant sumedžiotų gyvūnų (ypač kiškių) kailius ir dorojant skerdieną, mūvėti gumines pirštines, naudoti kraujasiurbius nariuotakojus atbaidančias medžiagas, vartoti tik saugų geriamąjį vandenį.