Fitoterapija – tai ligų gydymas vartojant augalų dalis ar jų preparatus. Nors vaistiniai augalai buvo pirmieji vaistai žmonijos istorijoje, tačiau tradiciniai cheminiai preparatai neabejotinai šiandien užima svarbesnę vietą klinikinėje praktikoje. Apie šiandieninės fitoterapijos galimybės, klinikinį patyrimą bei ekspertų patirtį kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto profesore Nijole Savickiene.
Kokia šiandieninės fitoterapijos vieta ir reikšmė kasdienėje klinikinė praktikoje? Kokią vietą fitoterapija užima greta tradicinės medicinos gydymo?
Šiuolaikinį gydymo procesą turėtų lemti profesionaliai suvoktos natūropatinės ir alopatinės medicinos žinios ir laiku bei tinkamai pritaikytas gydymas koordinuojant pacientų sveikatą. Šiam tikslui pasiekti gydytojai turėtų apibendrinti homeopatijos, fitoterapijos, moderniosios medicinos žinias ir padėti pagrindus kompleksinei medicinai. Fitoterapija – biologinės medicinos, laikančios organizmą vieninga darnia sistema, dalis. Dažnėja ligos, kurioms būdinga lėtinė intoksikacija, energinių resursų išsekimas: disbakteriozė, distrofijos, autoimuninės ligos, sisteminiai sutrikimai. Vystosi cheminių vaistų sąlygotos ligos, ypač „be saiko“ vartojant temperatūrą mažinančius, uždegimą slopinančius, antibakterinius, antihistamininius bei kitus vaistus. Itin racionalu atkreipti gydytojų dėmesį į augalinius preparatus, pacientams sergant lėtinėmis ligomis. Augaliniai preparatai ne tik veikia patogenezės mechanizmą, bet ir mobilizuoja svarbias savigydos sistemas: imuninę, endokrininę, nervų. Fitoterapija padeda lengviau valdyti lėtinę ligą – lėtinė liga rečiau pasireiškia ūminiais uždegimo procesais. Profesionaliai suderinus augalinio ir sintetinio preparato vartojimą, galima susilpninti cheminių sintetinių vaistų nepageidaujamą šalutinį poveikį, sustiprinti būtinos algoritminės medicinos pagalbos gydomąjį poveikį.
Ne paslaptis, kad daugumą tradicinės medicinos atstovų kankina abejonės dėl fitoterapijos preparatų veiksmingumo mokslinių įrodymų ar geros klinikinės praktikos nebuvimo?
Klinikiniai tyrimai vykdomi ir su augaliniais vaistais. Įvertinamas terapinis poveikis, nepageidaujamas šalutinis poveikis, galima vartojamų vaistų sąveika. Augalinių vaistų (pvz., ginkmedžio, jonažolės, ežiuolės preparatų) tyrimų rezultatų galima rasti ir Kochrano bibliotekos informacinėje sistemoje. Augalinis vaistas – cheminių junginių kompleksas. Todėl tyrimai yra dar sudėtingesni, reikalingi didesnių sąnaudų, kai būtina įrodyti ne tik visuminio standartizuoto augalinio ekstrakto farmakologinį poveikį, bet ir įvertinti, frakcionuojant atskirų grupių cheminius junginius, kaip veikia vienas ar kitas junginys.
Fitoterapijos specialistai išskiria tradicinę, racionaliąją ir alopatinę fitoterapiją? Ar galite supažindinti su šiais terminais?
Tradicinė fitoterapija – tai liaudies medicina, o racionalioji arba alopatinė fitoterapija pagrįsta moksliniais klinikiniais tyrimais, jų rezultatais. Kad vienas ar kitas augalas taptų augaliniu vaistu, vyksta ilgas tyrimų procesas. Juk vaistas turi būti ne tik veiksmingas, bet ir saugus. Augalinių vaistų gamybai augalinė žaliava ruošiama iš kultivuojamų arba natūralių augimviečių. Todėl didesnė užterštumo sunkiaisiais metalais, pesticidų likučiais, mikrobinės taršos rizika. Augalinės žaliavos kokybė priklauso nuo klimato veiksnių: temperatūros, saulės šviesos intensyvumo, drėgmės kiekio.Vaisto kokybė – tai visuma vaistinio preparato farmacinių (fizinių cheminių, biologinių, mikrobiologinių) savybių, įskaitant vaistinio preparato tapatybę, grynumą bei sudėtį, ir preparato gamybos technologija.Augalinio vaistinio preparato kokybės kontrolę lemia veikliosios medžiagos tapatybė – nomenklatūra (augalinio vaistinio preparato botaninis šaltinis), grynumas (taršos įvertinimas), cheminių junginių kiekybinis įvertinimas ir galutinio pagaminto augalinio vaisto kokybinės bei kiekybinės sudėties ir taršos (sunkiųjų metalų, pesticidų, radioaktyvių junginių bei mikrobinės taršos) įvertinimas. Analizė atliekama tik validuotais metodais.Registruojant augalinį vaistą, įvertinamas žaliavos ir vaistinio preparato veikliųjų junginių stabilumas, pateikiama išsami informacija apie atskiras gamybos proceso grandis (nuo žaliavos surinkimo, apdorojimo, preparato gamybos). Gamybos proceso metodai taip pat turi būti validuoti. Netradicinių augalinių vaistinių preparatų saugumui patvirtinti būtini klinikiniai tyrimai, kuriais įvertinamas šalutinio poveikio intensyvumas ir dažnumas, preparatų vartojimo saugumas didesnės rizikos grupės vartotojams, pvz.: nėščiosioms, žindyvėms, vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, įvertinama preparatų tarpusavio sąveika. Taigi augaliniams vaistams (ne augaliniams maisto papildams!) taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir cheminiams sintetiniams preparatams. Jie turi atitikti vaisto kokybės, veiksmingumo ir saugumo reikalavimus.
Koks yra gydymo fitoterapijos preparatais patyrimas pasaulyje? Kaip šis gydymo metodas akceptuojamas kitose šalyse? Kokias ekspertai mato fitoterapijos perspektyvas?
Tradicinės fitoterapijos patirtis siekia Hipokrato ir Dioskorido laikus, alopatinė fitoterapija – jaunesnė. Intensyvūs augalinės žaliavos cheminės sudėties instrumentinės analizės ir klinikiniai tyrimai ypač suaktyvėjo dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Europoje gilios fitoterapijos tradicijos susiformavo Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje. JAV, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje – fitoterapija užima tik alternatyvios medicinos vietą, šių šalių vaistų rinkoje daugiau augalinių papildų nei augalinių vaistų. Nors augalui tapti vaistu dar sudėtingiau nei rinkoje atsirasti sintetiniam vaistui, vis dėlto technologijų lygis, susidomėjimas fitoterapija, medicinos virsmas iš simptominės į priežastinę sąlygoja puikias fitoterapijos perspektyvas. Augaliniai preparatai ne tik pasižymi specifiniu farmakologiniu poveikiu, bet ir vykdo imunomoduliaciją, koordinuoja homeostazės procesus, medžiagų metabolizmą.
Kada ir kokioms ligoms gydyti fitoterapija taikoma kaip efektyviausia gydymo priemonė? Ar galima pradėti gydymą?
Gydymo mene negali būti vieno konkretaus atsakymo į klausimą. Fitoterapijos preparatai puikiai gali „atstovauti“ monoterapijai sergant kvėpavimo organų, virškinimo sutrikimais, urologinėms problemoms šalinti, esant nerimui, padidėjusiam centrinės nervų sistemos dirglumui, miego sutrikimams ir kt. ligoms gydyti. Fitoterapiją galima skirti ir onkologiniams pacientams, mažinant nepageidaujamus reiškinius, sukeltus tradicinių gydymo metodų. Lėtinių ligų (pvz.: bronchito, cistito, uretrito, prostatito, dispepsijos, hepatito, cholangito ir kitų ligų) atveju fitoterapija taip pat gali atlikti monoterapijos vaidmenį ar „draugauti“ su sintetiniais vaistais. Pavyzdžiui, sergant bronchitu, augaliniai vaistai rekomenduojami gerinti mukociliarinį klirensą, sergant cistitu – fitoterapija atlieka antibakterinio imunomoduliuojamojo gydymo vaidmenį, gerina diurezę, esant dispepsijai – skatina tulžies, kasos funkcijas, aktyvina žarnyno peristaltiką. Gydytojas turėtų profesionaliai parengti strategiją, padedančią įvairius gydymo metodus kompleksiškai derinti vienus su kitais, kad būtų gautas geriausias rezultatas gydant konkretų ligonį.
Ką turi žinoti gydytojas ir kokių taisyklių privalo laikytis skirdamas savo pacientams fitoterapijos preparatus?
Tarp augalinių ir sintetinių vaistų galima sąveika, kurią būtina įvertinti. Sąveika gali būti palanki, pvz., fitoterapija gali pagerinti gydymą antibiotikais, bet gali būti ir nepalanki, pvz., dėl sąveikos pakinta sintetinio vaisto absorbcija, metabolizmas ar eliminacija. Nustatyta, kad daug augalinių vaistų veikia citochromo P450 fermentus. Tiriant vyresnio amžiaus (60–76 m.) asmenis paaiškėjo, kad paprastoji jonažolė skatina CYP3A4, CYP2E1 aktyvumą. Nutraukus gydymą jonažolės preparatais, citochromo P450 aktyvumo indukcija kepenyse vyksta dar dvi savaites. Tokiais atvejais ir toliau mažėja ciklosporino, digoksino ir varfarino koncentracijos. Valgomojo česnako aliejus slopina CYP2E1, kininis ženšenis – CYP2D6 aktyvumą. Dėl šios sąveikos gali padidėti cheminio sintetinio vaisto koncentracija ir pasireikšti jo nepageidaujamas šalutinis poveikis arba koncentracija gali sumažėti, tada nepasireikš laukiamas vaisto gydomasis poveikis. Cheminių sintetinių vaistų koncentracija sumažėja ir vartojant augalinius preparatus, kurių cheminėje sudėtyje yra taninų, baltymų, o antrachinonai (pvz., senos preparatuose) sutrikdo sintetinių vaistų absorbciją žarnyne. Atsargiai reikėtų vartoti augalinius preparatus, jei gydomasi antikoguliantais, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, netikęs derinys – ežiuolės preparatai ir paracetamolis (gali pasireikšti hepatotoksinis poveikis), ginkmedžio preparatai ir omeprazolis (sumažina omeprazolio koncentraciją iki 40 proc.). Tarp vartojamo sintetinio ir augalinio vaisto turi būti daroma 2–3 valandų pertrauka. Taigi, gydymas augaliniais preparatais reikalingas budrumo ir kompetencijos.
Kalbėjosi gyd. R. Zaleckis
www.emedicina.lt