Paplitimas
Aknė (paprastieji spuogai) yra viena dažniausių odos ligų. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, stiprios ekonomikos šalių paauglių populiacijoje aknės paplitimas siekia 50–95 proc. (priklauso nuo odos pažeidimų vertinimo metodikos), o vidutinio sunkumo ar sunki aknė nustatoma 20–35 proc. jų.
Aknė iš esmės yra paauglių liga. Ji prasideda, kai, vaikui bręstant, antinksčiai ir lytinės liaukos ima gaminti androgenų. Pasibaigus brendimui, spuogai nyksta. Daliai žmonių, pirmiausia, moterų, spuogų lieka ir pasibaigus paauglystei. Aknei praėjus, buvusių spuogų vietose gali likti randų ir sutrikusi pigmentacija.
Aknės atsiradimui ir eigai įtakos turi paveldimumas, lemiantis sunkios eigos spuogus. Specifiniai aknės paveldėjimo mechanizmai nėra žinomi, manoma, kad polinkį į spuogus lemia keletas genų, pirmiausia – koduojantys citochromą P450-1A1 ir steroidą-21 – hidroksilazę. Aknės paplitimas, sunkumas, klinikinė simptomatika ir pasekmės priklauso nuo etninių, rasinių, mitybos ir aplinkos veiksnių.
Patologinė fiziologija
Aknė yra nuo androgenų priklausoma liga, pasireiškianti odos riebalų liaukų ir viršutinės plauko folikulo dalies uždegimu. Aknei būdingus odos pažeidimus lemia 4 svarbiausi patofiziologiniai veiksniai:
- sustiprėjusi odos riebalų liaukų veikla;
- pakitęs keratinizacijos procesas;
- mikroorganizmo Propionibacterium acnes kolonizacija plauko folikule;
- uždegimo mediatorių išsiskyrimas.
Nustatyta, kad į aknę linkusių asmenų odos riebalų liaukos turi daugiau skiltelių. Stipresnis uždegimo atsakas lemia aktyvesnę keratinocitų proliferaciją (hiperproliferaciją). Veikiant interleukinui-1a, nepriklausomai nuo P. acnes, formuojasi komedonai. Aknės atvejais neretai nustatomas santykinis linoleino rūgšties stygius.
Odos riebalų liaukų funkcija priklauso nuo peroksizomų proliferaciją aktyvinančių receptorių, sąveikaujančių su retinoido X receptoriais. Šių procesų metu reguliuojamas epidermio augimas ir diferenciacija, lipidų metabolizmas. Odos riebalų gamybai įtakos turi ir insulinui giminingas augimo faktorius-1 (IGF-1). IGF-1R kartu su P (skausmo) medžiagos receptoriais, neuropeptidazėmis, alfa melanocitus stimuliuojančiu hormonu ir kortikotropiną atpalaiduojančiu hormonu (CRH)-R1 reguliuoja sebocitų aktyvumą. Šiame procese dalyvauja ir ektopeptidazė (dipeptidilpeptidazė IV, aminopeptidazė ir kt.). Odos riebalų liaukos veikia kaip endokrininis organas, reaguojantis į androgenų ir kitų hormonų pokyčius.
Spuogai gamina chemotaksio veiksnius ir skatina alfa tumoro nekrozės faktoriaus bei beta-1 interleukino sintezę. Citokinų gamybą stimuliuoja P. acnes dalyvaujant proteino aktyvikliui-1 (AP-1) ir kitoms biologiškai aktyvioms medžiagoms. Suaktyvėjęs AP-1 stimuliuoja matrikso metaloproteinazės genus, todėl irsta ir kinta odos matrikso sistema.
Dabartiniu požiūriu aknė yra liga, kurios patogenezei įtakos turi įgimti ir adaptaciniai imuniniai bei uždegimo mechanizmai.
Prognozė
Labai svarbu įvertinti sunkios eigos aknės prognozę. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių: šeiminės anamnezės, odos uždegimo raidos, ligos formos (persistuojanti ar vėlyvos pradžios), hiperseborėjos intensyvumo, androgenų aktyvumo, liemens odos pažeidimų sunkumo, psichologinio poveikio. Kūdikystėje buvusi aknė neretai atsinaujina paauglystėje, ankstyvos pradžios aknė susijusi su veido vidurinės dalies komedonais, ankstyvos pradžios ir sunkesnė seborėja – su menerche (pirmosiomis mėnesinėmis). Šie požymiai duoda pagrindo įtarti, kad aknės eiga gali būti sunkesnė.
Odos randėjimas. Dažniausiai randeliai lieka tose vietose, kur uždegimas odą pažeidė giliau. Jei yra polinkis į audinių randėjimą, randelių gali likti ir po paviršinių pažeidimų. Iki 90 proc. pacientų, atvykstančių į dermatologijos klinikas, nustatoma aknės randėjimo požymių. Randų gali susidaryti dėl kolageno pertekliaus (hipertrofoniai ir keloidiniai randai) ar dėl kolageno stokos. Randėjimas rodo, kad aknė turi būti gydoma intensyviau ir kuo anksčiau.
Aknės įvertinimas
Aknę priimta vertinti dviem aspektais:
- pagal ligos aktyvumą (matomus objektyvius odos pažeidimo požymius);
- pagal įtaką paciento gyvenimo kokybei.
Svarbu ir odos riebalų išsiskyrimo intensyvumas, odos pažeidimų randėjimas ir gydymo išlaidos.
Aknei vertinti pasiūlyti daugiau nei 25 metodai, bet nėra nė vieno visuotinai pripažinto. Tai kelia įvairių nepatogumų objektyviai vertinant odos pažeidimus. Diagnozuojant aknę, be apžiūros, informatyvi ir odos apčiuopa. Keletą pastarųjų dešimtmečių aknei įvertinti taikyta vadinamoji Leeds metodika, paremta odos pažeidimų laipsnio ir skaičiaus nustatymu. Pažeidimai pagal sunkumą skiriami į laipsnius nuo 0 iki 10 ir į 7 pogrupius (nuo 0 iki 2). Dabar, sukūrus veiksmingų vaistų (izotretinoiną ir kt.), sunkesnių negu antro laipsnio aknės formų pasitaiko retai. Skaičiavimo esmė – odos uždegimo pažeidimų (paviršinių papulių, dėmių, pūlinėlių (pustulių) ir giliųjų pažeidimų) ir ne uždegimo pažeidimų skaičiavimas (kiekybinis įvertinimas). Patobulinta Leeds metodika papildyta kiekybiniu nugaros, krūtinės ir veido odos pažeidimų įvertinimu.
Aknės pažeidimams objektyviai įvertinti taikomos standartizuotos skalės: Echelle de Cotation des Lessions d,Akne (ECLA) arba Akne Lesion Score Scale. ECLA padeda tiksliai įvertinti aknę klinikiniu požiūriu, bet neatspindi pacientų gyvenimo kokybės.
Europos ekspertai pasiūlė paprastą ir patogią klinicistams aknės klasifikaciją:
- Komedoniniai spuogai;
- Lengvi arba vidutinio sunkumo papulopustuliniai spuogai;
- Sunkūs papulopustuliniai spuogai arba vidutinio sunkumo mazginiai (nodulus) spuogai;
- Sunkūs mazginiai spuogai, susiliejantys (konglobatiniai) spuogai.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“