Europos dermatologų forumo rekomendacijos

 

Informacija apie gaires

Šias aktininių keratozių (AKs) gydymo gaires parengė Europos dermatologų forumo Gairių komiteto AKs pakomitetis. Tai įrodymais pagrįstos aktininių keratozių gydymo rekomendacijos. Jose nurodyti tokie įrodymų patikimumo lygmenys, kokie jie buvo rengiant gaires. Be AKs sergančių ligonių gydymo, trumpai apžvelgiami ir epidemiologiniai ligos aspektai.

AKs gydyti taikomi įvairūs ir plačiai pripažinti metodai. Šių gairių tikslas – padėti parinkti kiekvienam pacientui tinkamiausią gydymą. Neatmetama galimybė, kad, remiantis ateities tyrimų duomenimis, šiose gairėse pateiktos išvados ir rekomendacijos turės būti peržiūrimos ir koreguojamos.

Tekste cituojamos literatūros duomenų (įrodymų) patikimumo lygmuo įvertintas pagal Oksfordo įrodymais pagrįstos medicinos centre parengto dokumento „Įrodymų patikimumo lygmenys“ 2001 metų redakcijos kriterijus (angl. Oxford Centre for Evidence-based Medicine Levels of Evidence (May 2001)). Šiame dokumente patikimumo požiūriu įrodymai klasifikuojami į 10 kategorijų: 1 a; 1 b; 1 c; 2 a; 2 b; 2 c; 3 a; 3 b; 4; 5. išdėstytas patikimumo mažėjimo tvarka).

Aktininių keratozių apibrėžimas ir patogenezė

Aktininės keratozės (AKs) – tai keratozinės dėmės (maculae), mazgeliai (papulae) arba plokštelės (plaques) raudonu pagrindu ir pleiskanojančiu paviršiumi. Ligos židiniai atsiranda odos plotuose, stipriai pažeistuose saulės spindulių. Aktininės keratozės turėtų būti klasifikuojamos kaip plokščiųjų ląstelių karcinomos (PLK) in situ [Ackerman 2003, Heaphy ir Ackerman 2000]. Tiriant histologiškai nustatoma intraepiderminė netipinių keratinocitų proliferacija.

AKs daugiausia sukelia nejonizuojančioji spinduliuotė, ypač ultravioletinė šviesa, kai oda ilgą laiką veikiama saulės spindulių. UV-A (320–400 nm) spinduliavimo sukeliamas fotooksidacinis stresas būdingų DNR mutacijų atsiradimą skatina netiesiogiai, o UV-B (290–320 nm) spinduliavimas DNR ir RNR pažeidžia tiesiogiai. Tais atvejais, kai nėra reparacinių mechanizmų, ištaisančių atsiradusius DNR pokyčius, prasideda keratinocitų mutacija, galinti progresuoti iki AKs [Brash ir bendr. 1996]. Žinoma, kad AKs skatina ir kitoks poveikis: kartotinis jatrogeninis UV-A spindulių (kartu su psoralenais arba be jų), taip pat rentgeno spindulių, radioaktyviųjų izotopų. AKs etiopatogenezėje žmogaus papilomos virusai (ŽPV) atlieka kokancerogenų (papildomų kancerogenų) vaidmenį [Lober ir Lober 2000, Stockfleth ir bendr. 2004 a]. Ryšys tarp odą pažeidžiantiems porūšiams priklausančių ŽPV ir odos kancerogenezės gerai žinomas nuo 1978 metų karpiškąja epidermodisplazija (epidermodysplasia verruciformis) sergančių pacientų populiacijoje [Orth ir bendr. 1978]. AKs srityse dažnai randama odą pažeidžiančių porūšių ŽPV ir tik retais atvejais – pažeidžiančių lyties organus [Harwood ir Proby 2002]. Paskatinti navikų formavimąsi gali ir odą pažeidžiančių žmogaus papilomos virusų E6 baltymas. E6 baltymas sąveikauja su proapoptoziniu Bak baltymu ir tokiu būdu slopina apoptozę [Jackson ir Storey 2000, Jackson ir bendr. 2000]. Kiti AKs išsivystymą lemiantys veiksniai: individo odos fototipas, genetiniai veiksniai, lėtinė imunosupresija ir buvimas aplinkoje, kurioje yra arseno.

Kliniškai AKs gali pasireikšti tiek vienetiniais pažeidimais, tiek ir išplitusiu tam tikros srities (pvz.: nuo saulės spindulių neapsaugotos kaktos arba plaštakų nugarinio paviršiaus) suvėžėjimu (angl. field cancerisation) [Braakhuis ir bendr. 2003]. Vėžiui būdingi molekuliniai pokyčiai nustatomi ir AKs, ir plokščiųjų ląstelių karcinomos atvejais. Tai leidžia teigti, kad AKs – piktybinė liga net ir pradinių stadijų. Pakitusiems keratinocitams būdingas didelis navikų supresinio geno p53 mutacijų dažnumas ir telomerazės raiška [Callen ir bendr. 1997, Mittelbronn ir bendr. 1998]. Be to, aktininių keratozių atvejais nustatoma chromosomų aberacijų, panašių į tas, kurios aprašytos tiriant invazinę plokščiųjų ląstelių karcinomą [Ashton ir bendr. 2003].

Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 6, 2012 „Ekspertų rekomendacijos“