Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Vidaus ligų centro direktorius, VU Medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas profesorius Virginijus Šapoka, 1977 m. baigęs VU Medicinos fakultetą ir iki šiol čia dirbantis, be mokslo darbų apie kraujo krešėjimo, trombocitų aktyvumo sutrikimus kraujuojant iš skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės, homeostazės pakitimus sergant migrena, metabolines ligas, hipertenziją, vitamino D apykaitos sutrikimus, kt., įsitraukė ir į leidybos veiklą – 2000 metais kartu su bendraminčiais įsteigė žurnalą „Internisto praktika“ (vėliau jis pervadintas į „Internistas“) ir tapo šio žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Jis vadovauja Lietuvos internistų bei Lietuvos įrodymais pagristos medicinos draugijoms, yra Europos internistų federacijos Garbės narys, dešimtmetį dirbo Pasaulinės internistų draugijos vykdomajame komitete. Profesorius vienas ir kartu su bendraautoriais yra parašęs per 170 straipsnių, metodinių rekomendacijų bei mokomųjų knygų. Iš tiesų būtų galima pateikti dar daugiau faktų apie šio gerai Lietuvos medikų bendruomenėje žinomo daktaro asmenybę, tačiau sausa statistika neatspindės visų profesoriaus portreto spalvų – tad tegul tapo jis pats.
Pakluso tėvo norui
Iki šiol labai vertinu vieną savo savybę – gerą loginį mąstymą. Gal kiek keistoka, bet man visada sekėsi ne tik tikslieji mokslai, bet ir humanitariniai dalykai, literatūriniai rašiniai. O kai mokaisi labai gerai, nėra skirtumo, kokias studijas pasirinkti. Besimokant 11 klasėje, tėtis (abu tėvai buvo gydytojai) prasitarė, jog būtų gerai, kad kas nors pratęstų šeimos tradiciją. Kadangi mano vyresnysis brolis pasirinko informacinius mokslus, aš, nors ir turėdamas galimybę studijuoti bet kurį dalyką (ypač traukė architektūra, menas), pasukau į mediciną. Atvirai pasakius, nežinau kuo būčiau buvęs, jei ne tėvo subtiliai propaguojamas lūkestis.
Labai gerai prisimenu dvilypį jausmą, kai tapęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto gydomosios medicinos specialybės studentu laimingas grįžau namo ir iškilmingai pasigyriau tėčiui, jog aš pratęsiu šeimos profesinę tradiciją, jis, įdėmiai mane nužvelgęs, tyliai ištarė: „Pasirinkai be galo sunkų kelią, kuris visą prasmingą gyvenimą reikalaus daug dvasinių jėgų. Maniau, kad būsi protingesnis ir neatsižvelgsi į mano pasąmoninius lūkesčius, kurie, nors ir glosto mano savimeilę, bet tave panardins į begalinio atsidavimo savo pasirinktai profesijai liūną“. Prisipažinsiu – tuo metu sutrikau ir kiek nusivyliau. Praėjus daugeliui metų tai vertinu kaip didelę tėčio atsakomybę ir nerimą – ar atlaikysiu būsimos profesijos nelengvą studijų naštą, ar būsimas darbas suteiks man džiaugsmo. Iš tiesų atsimenu, kai abu tėvai vos ne kas antrą dieną vis išeidavo į naktinius budėjimus, o ir dirbdavo iki pat sutemų. Mus su broliu, kuris už mane vyresnis beveik pusantrų metų, didžiąją dienos dalį prižiūrėjo močiutė. Augome gana savarankiški, gyvybingi, nes didžioji dienos dalis po pamokų prabėgdavo kieme tarp draugų. Tad tuometinis tėvų užimtumas mums neatrodė labai svarbus ir tai priimdavome kaip neišvengiamą būtinybę bei didesnę galimybę veikti savarankiškai.
Profesijai alternatyvos nėra
Manau, kad žmogui arba duota būti tikru gydytoju, arba ne. Galiu tik pasidžiaugti, kad anksti perpratau, kaip siekiamybę paversti rezultatu ir svarbiausia – gebėjau sutelkti pastangas vykdant užsibrėžtą tikslą. Gana organizuotai ir labai natūraliai vyko mano studijos universitete, sporto treniruotės (tuo metu buvau Lietuvos jaunimo rinktinės narys, žaidžiau vandensvydį). Paklaustas, ar sunkus medicinos mokslas, atsakydavau, jog tikrai ne. Studijoms tiesiog reikia gero organizuotumo, gebėjimo sukurti savą naujų žinių (o jų tikrai buvo ir yra begalinė gausybė) perpratimo sistemą, atrinkti „grūdus nuo pelų“ ir… gero poilsio. O poilsis tuomet buvo 3 valandų treniruotės baseine kas antrą dieną. Ir tai ne tik kad netrukdė, bet, mano giliu įsitikinimu, padėjo universitetą baigti „raudonu“ diplomu su pagyrimu.
Dabartinei profesijai aš nematau alternatyvos, nors galbūt galėjau tapti architektu, menininku. Dabar sunkiai save įsivaizduoju fiziku ar matematiku, nors man šie dalykai ir labai gerai sekėsi, aktyviai dalyvavau olimpiadose, skyniau laurus. Kita vertus, niekad negali žinoti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę. Tuo gyvenimas ir įdomus, kad jis palieka galimybę užduoti klausimus, kurių atsakymų tiesos tiesiog negali būti. O užbraukti to, ką buvau nuveikęs, negaliu, nes įdėjau be galo daug savęs, savo jausmų, fizinio ir protinio darbo. Aš džiaugiuosi savo pasirinkimu ir už viską, ką pasiekiau, turėčiau būti dėkingas savo tėčiui, kurio atsargus ir atsakingas „stumtelėjimas“ nuvedė mane į šiandienos būvį. Iš tiesų gydytojo darbas nėra skirtas kiekvienam jo užsinorėjusiam. Tapti gydytoju gali daug kas, bet BŪTI juo – tik tam tikra dalis. Dažnai klausia, ar darbas, kurį dirbu, man suteikia džiaugsmo. Atsakau vienareikšmiai – taip ir tuo pat metu pridedu, jeigu jis gerai organizuotas. Pasitenkinimą sumažina „popierizmas“ ir begalinė rašliava. Tiesiog norisi daugiau dėmesio skirti savo pacientui, o ne užsiiminėti biurokratiniais dalykais.
Visą savo profesinio darbo laikotarpį dirbau ne tik gydytoju, bet ir dėstytoju. Tai didelis malonumas ir didelė atsakomybė. Paruošti jauną asmenybę būti gydytoju, kuris perprastų ligų diagnostikos ir gydymo meno abėcėlę, nėra paprasta užduotis. Gebėjimas valdyti studentų energiją, mokymo procesą paversti įdomiu ir prasmingu, skatinti būsimos specialybės vingrybių pažinimą ir formuoti būsimą asmenybę nėra visai lengva pedagogo darbines veiklos užduotis. Kita vertus, pedagoginis procesas didelius reikalavimus kelia ne tik dėstytojui, bet ir studentui. Labai svarbus ir pačių studentų požiūris, ko jie nori, ko siekia. Kartais įeini į auditoriją ir matai – penki bus daktarai, o kitų net vadinti taip negalėtum. Nedega akys, netrykšta nei noru skaityti, nei aktyviai siekti žinių. Aišku, didžioji dalis vis dėlto taps gydytojais, bet ne tokiais, kokie turėtų būti.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 7, 2012