Greta Musteikienė, Skaidrius Miliauskas, Marius Žemaitis
LSMU MA Pulmonologijos ir imunologijos klinika
Santrauka. Obstrukcinės miego apnėjos sindromas – objektyviai nustatyti kvėpavimo sutrikimai miegant (ne mažiau kaip penki per valandą), kurie sąlygoja klinikinius požymius (dažniausiai mieguistumą) dieną, ir nulemia darbingumo bei sveikatos pakitimus.
Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti klinikinius požymius, dėl kurių sergantys sunkia obstrukcine miego apnėja pacientai, kreipiasi į gydytoją. Tyrimo metu atlikta visų 2004–2006 m. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Pulmonologijos ir imunologijos klinikos Miego laboratorijoje tirtų pacientų, kuriems nustatyta sunki miego apnėja ir rekomenduotas gydymas nenutrūkstamo oro srauto aparatais, klinikinių ir anamnezės duomenų analizė. Išanalizuota 85 pacientų duomenys, 72 vyrų (amžius – 53,2 ± 11,6 metų) ir 13 moterų (58,6 ± 9,4 metų). Nustatyta, kad sunkia obstrukcine miego apnėja sergančių vyrų mieguistumas (pagal Epworth mieguistumo skalę) – 12,43 ± 5,9 balų buvo didesnis nei moterų (8,0 ± 4,7 balų), esant vienodam kūno masės indeksui (KMI). Pagrindiniai nusiskundimai, dėl kurių pacientai kreipėsi į gydytojus, buvo knarkimas (74,4 proc.), mieguistumas dieną (22 proc.) ir dusulys (15,9 proc.). Moterys į gydytojus kreipėsi vidutiniškai praėjus 7,0 ± 4,2 metų, o vyrai – 12,8 ± 11,04 (p < 0,05) nuo nusiskundimų pradžios. 12,2 proc. tiriamųjų teigė, kad miegant jiems visada sustoja kvėpavimas, o 4,9 proc. nežinojo, kad jiems miego metu būna kvėpavimo pauzės. 9,8 proc. pacientų manė, kad kvėpavimas miegant jiems sustoja retai, 31,7 proc. – retkarčiais, 41,5 proc. – dažnokai.
Išvados. Vyrai dėl kvėpavimo sutrikimų miego metu į gydytojus kreipėsi vėliau nei moterys, nors esant vienodam KMI vyrų mieguistumas buvo didesnis. Knarkimas – dažniausias klinikinis požymis, dėl kurio sergantieji sunkia obstrukcine miego apnėja kreipėsi į gydytojus.
Reikšminiai žodžiai: obstrukcinė miego apnėja, knarkimas, mieguistumas dieną, Epworth mieguistumo skalė.
Iš dirbančių vidutinio amžiaus žmonių 2 proc. moterų ir 4 proc. vyrų serga obstrukcine miego apnėja (OMA) [1]. Bixler ir bendr. tyrimo duomenimis, vyrų sergamumas OMA yra 3,9 proc., moterų – 1,2 proc.; kitų tyrimų duomenimis – vyrų 3–7 proc., moterų – 2–5 proc. [2, 3]. Daug didesnis negu bendrojoje populiacijoje sergamumas OMA yra pacientų, kurie turi širdies ir metabolinių sutrikimų –gali siekti ≥ 50 proc. [3]. Vyrai OMA serga dažniau nei moterys [1, 2, 4]. Sergamumas OMA didėja didėjant amžiui [5]. Knarkimas – dažniausias nakties OMA simptomas, o mieguistumas – dienos [6, 7].
Pacientai, sergantys OMA, patiria kartotinę hipoksemiją, CO2 susilaikymą, jiems miego metu nuolat keičiasi kraujo spaudimas. Apie 50 proc. žmonių, sergančių OMA, kartu serga ir arterine hipertenzija, o 83 proc. atsparia arterine hipertenzija sergančių pacientų serga OMA [8]. OMA diagnozuojama 11–37 proc. širdies nepakankamumu sergančių asmenų [9, 10]. Negydoma OMA gali skatinti širdies ir kraujagyslių sistemos ligos (ŠKL) progresavimą [11], didinti širdies nepakankamumo, insulto, 2 tipo cukrinio diabeto riziką [9, 10, 12, 13]. Sergant OMA, padidėja ŠKL komplikacijų (miokardo infarkto, insulto), staigios mirties miegant tikimybė bei bendrasis mirtingumas [12, 14, 15, 16]. Dėl sergančių OMA pažinimo funkcijų sutrikimo ir susilpnėjusių refleksų, padidėja eismo įvykių ir kitų nelaimingų atsitikimų tikimybė [17]. Taigi, kad būtų užkirstas kelias šioms komplikacijoms, OMA būtina laiku diagnozuoti ir gydyti.
Esant OMA, mieguistumas vertinamas subjektyviais (Epwortho mieguistumo skalė (1 pav.)) ir objektyviais metodais (Multiple sleep latency test, MSLT) [18, 19]. Auksinio standarto tyrimas, patvirtinantis OMA diagnozę, yra polisomnografija [20, 21]. Sunki OMA nustatoma, kai apnėjų/hipopnėjų indeksas (t. y. kvėpavimo sutrikimų skaičius per valandą) viršija 30 [22]. Pagrindinis gydymo metodas šiuo atveju – gydymas nenutrūkstamo oro srauto ventiliacijos aparatu (angl. continous possitive airway pressure, CPAP) [23].
Manoma, kad dėl įvairių priežasčių pacientai delsia kreiptis į gydytojus [24]. Mūsų atlikto tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti klinikinius požymius, dėl kurių sunkia OMA sergantys asmenys kreipėsi į gydytoją.
Tirtųjų kontingentas ir tyrimo metodai
2004–2006 m. KMUK Pulmonologijos ir imunologijos klinikos Miego laboratorijoje tirti 85 ligoniai, kuriems nustatyta sunki OMA ir rekomenduotas gydymas CPAP. Iš viso buvo 72 vyrai (53,2 ± 11,6 metų) ir 13 moterų (58,6 ± 9,4 metų). Vyrų ir moterų amžius statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tiriamųjų kūno masės indeksas (KMI) – 37,86 ± 8,6 kg/m2, 85,5 proc. tirtųjų buvo nutukę (2 pav.). Visiems tiriamiesiems LSMU Miego laboratorijoje prieš atliekant polisomnografijos tyrimą buvo pateiktas miego sutrikimų klausimynas (1 lentelė).
Mieguistumas vertintas Epwortho mieguistumo skale (EMS). Statistinė duomenų analizė atlikta statistinės programos SPSS 15.0 versija (angl. Statistical Package for the Social Sciences). Duomenys pateikti kaip vidurkis ± standartinis nuokrypis. Dviejų nepriklausomų imčių vidurkių palyginimui taikytas Stjudento t kriterijus, o dviejų priklausomų imčių vidurkių – porinis t kriterijus. Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais, esant paklaidos tikimybės reikšmei p< 0,05.
Rezultatai
Iš 85 tirtų pacientų 68,3 proc. sirgo arterine hipertenzija, 22,9 proc. – išemine širdies liga, 16,9 proc. – cukriniu diabetu, pasitaikė ir kitų ligų (reumatas, stuburo išvarža, onkologinės ligos, artritas, astma ir įvairios kitos) (2 lentelė).
Nustatyta, kad vyrų mieguistumas buvo didesnis nei moterų, t. y. pagal Epwortho mieguistumo skalę moterys vidutiniškai surinko 8 balus, o vyrai – 12,43 balo (p< 0,05). Sunkia OMA sergančių vyrų mieguistumas buvo didesnis nei moterų, net esant vienodam KMI.
Pagrindinės problemos, dėl kurių pacientai kreipėsi į gydytojus, buvo knarkimas (74,4 proc.), mieguistumas dieną (22 proc.) ir dusulys (15,9 proc.). Tačiau tiek vyrai, tiek moterys į gydytojus kreipėsi ne iš karto: moterys vidutiniškai praėjus 7,0 ± 4,2 m., o vyrai – 12,8 ± 11,04 m. (p< 0,05).
Iš visų tiriamųjų 12,2 proc. apklaustųjų teigė, kad miego metu jiems visada sustoja kvėpavimas, o 4,9 proc. nežinojo, kad jiems miegant būna kvėpavimo pauzių. 9,8 proc. pacientų manė, kad kvėpavimas miegant jiems sustoja retai, 31,7 proc. – retkarčiais, 41,5 proc. – dažnokai.
Daugiau nei pusė tiriamųjų (53 proc.) teigė, kad nesilaiko reguliaraus miego ir kėlimosi režimo.
Plačiau skaitykite „pulmonologija, imunologija ir alergologija“, nr. 2, 2012