Hipotezės, susijusios su rožinės atsiradimu nėra universalios, kadangi kiekviena iš jų atspindi tik tam tikros pacientų grupės ligos patogenezės ypatumus – tai lemia ir šios ligos gydymo metodų įvairovę. Deja, ne visi šiuo metu rožinei gydyti taikomi metodai ir priemonės duoda reikiamą rezultatą – kartais tik sulėtina ligos progresavimą, o juos vartojant kyla nepageidaujamų reiškinių. Šiandien aktualu pritaikyti naujus ir efektyvius gydymo metodus, ypač sunkios formos rožinei gydyti. Pastaraisiais metais dermatologijos praktikoje azelaino rūgštimi sėkmingai gydomos įvairios ligos. Iš pradžių ji vartota odos hiperpigmentaciją sukeliančioms ligoms gydyti, vėliau nustatytas azelaino rūgšties 20 proc. kremo gydomasis poveikis spuogams. Tolesniais tyrimais įrodyta, kad gydant rožinę azelaino rūgštis tokia pat veiksminga kaip ir kiti vaistai, kaip antai metronidazolis, retinoidai, benzolo peroksidas, geriamieji antibiotikai, o kai kuriais atvejais ir lenkia juos.
Rožinės priežastys ir eiga
Pastaruoju metu rožinės patogenezę aiškina kelios koncepcijos: išorinių veiksnių įtaka, virškinamojo trakto, endokrininės ir nervų sistemos sutrikimai, imuninės būklės pokyčiai, pirminės kraujagyslinės reakcijos, kalikreino ir kinino sistemos komponentų ir krešėjimo sistemos įtaka. Taigi rožinė yra daugiakilmė liga, pasireiškianti įvairiais klinikiniais požymiais bei eiga. Rožinės patogenezėje pagrindinis vaidmuo tenka patologinei kraujagyslių reakcijai, kylančiai dėl vazoaktyvių peptidų, antikūnų, cirkuliuojančių imuninių kompleksų ir kitų vidinių dirgiklių poveikio.
Pirmieji gresiančios ligos požymiai – veido odos raudimas saulės šviesoje ar karštyje, rausvos dėmės, veido raudimas nuo įtampos (tiek fizinės, tiek emocinės). Sergant rožine, dažniausiai pažeidžiama centrinės veido dalies oda, ypač skruostų, nosies srityje, taip pat kaklo bei smakro. Vėliau raudonis laikosi ilgiau, net ir nustojus veikti jį sukėlusiems veiksniams, odoje pradeda ryškėti išsiplėtusių paviršinių kraujagyslių tinklelis – tai pradinė, ,,ikirožine“ būklė (pre-rosacea), eritema. Veikiant aplinkos ir kitiems fiziniams veiksniams, sutrikus hormonų apykaitai, pacientai pastebi rausvas dėmes, jaučia kaistant veido odą. Būklę pabloginti gali ir vartojamas karštas maistas ar gėrimai, aštrūs prieskoniai, alkoholis. Tokie simptomai pacientą gali varginti metų metus. Nežinoma, kodėl atsiradus pradiniams rožinės požymiams liga kai kuriems asmenims ir toliau progresuoja, kas lemia lėtinę ligos formą bei komplikacijas, pavyzdžiui, rinofimą ir edemą. Vėlesnė ligos stadija vadinama eritemine (veido raudonis laikosi nuolat, nepriklauso nuo išorės veiksnių (saulės, įtampos, karščio ir kt.). Dėl nuolatinės eritemos neretai sunku pastebėti besiformuojančias pirmąsias teleangiektazijas. Daugumai rožine sergančių asmenų liga šios stadijos lieka daugelį metų ir toliau neprogresuoja. Kodėl liga pasunkėja, neaišku. Be nuolatinio veido raudonio, teleangiektazijų, pradeda formuotis papulės ir pustulės. Tai vėlesnė, papulopustulinė rožinė. Papulių ir pustulių atsiradimo nepaskatina jokie išoriniai veiksniai, jos išryškėja netikėtai, staiga. Negydant šios būklės veido odos pokyčiai gali tapti lėtiniai bei sunkiai įveikiami.. Kai kuriems pacientams, dažniausiai vyrams, rožinė progresuoja iki sunkiausios stadijos, kai pasireiškia riebalinių liaukų hiperplazija, jungiamojo audinio hipertrofija, dėl to susiformuoja fimos (dažniausia yra rinofima, t. y. nosis smarkiai padidėja, jos oda pasidaro gruoblėta, pakinta spalva).
Rožinės gydymas
Pagrindiniai principai
Pagrindiniai rožinės gydymo principai priklauso nuo ligos etiopatogenezės ir klinikinės ligos eigos ypatumų. Ligoniui būtina išaiškinti ligą provokuojančius veiksnius (alkoholis, karštas dušas, aštrus maistas). Gydymui taikomi tiek vietinio, tiek sisteminio poveikio vaistai ar jų deriniai, atsižvelgiant į ligos stadiją ir eigą. Taigi požiūris į ligos gydymą turi būti daugiadisciplininis, kompleksinis ir individualus. Literatūros duomenimis, rožinės gydymo efektyvumas atvirkščiai proporcingas ligos trukmei, klinikinės formos sunkumui, gretutinės patologijos buvimui (infekcinė, somatinė, endokrininė ir kt.). Nors šiandien rožinei gydyti taikomi įvairūs metodai ir priemonės, ne visi duoda laukiamų rezultatų arba sukelia šalutinius reiškinius. Taigi naujų veiksmingų vaistų nuo rožinės paieška tampa vienu svarbiausių uždavinių siekiant kontroliuoti šią lėtinę ligą.
Gydymas azelaino rūgštimi
Pastaraisiais metais dermatologijos praktikoje įvairioms ligoms, taip pat ir rožinei, gydyti sėkmingai vartojama azelaino rūgštis, tiek viena (lengvesnėms formoms gydyti), tiek derinama su geriamaisiais vaistais (sunkesnėms formoms). Azelaino rūgštis – gamtoje aptinkama prisotinta dikarboninė rūgštis su tiesia grandine, susidaranti oksiduojantis riebalų rūgštims. Tai tarpinis riebalų apykaitos produktas, nevirstantis į toksinius metabolitus, todėl azelaino rūgštis yra viena saugiausių ir veiksmingiausių šiuolaikinių rožinės gydymo priemonių.
Azelaino rūgštis pasižymi visomis farmakoterapinėmis savybėmis (uždeginimą slopinančiomis, antibakterinėmis, keratolizinėmis), veikiančiomis pagrindines rožinės patogenezės grandis. Azelaino rūgštis uždegimą slopina slopindama fermentus (oksireduktazes) bei neutrofilų sudaromus hidroksilinius radikalus. Azelaino rūgštimi gali būti gydoma eriteminė ligos forma, vis dėlto pagrindinė gydymo azelaino rūgštimi indikacija – sunkesnės formos (eriteminė papulinė ir papulinė pustulinė).
1996 m. buvo sukurtas azelaino rūgšties 20 proc. kremas. Jo antiproliferacinį, antihipersekrecinį poveikį gydant skausmingus spuogus patvirtino A. Mayer da Silva su bendradarbiais. Vertinant histologinio tyrimo duomenis, buvo nustatytas keratohialino granulių kiekio ir dydžio sumažėjimas, tonofilamentų destrukcija, ženklus epidermio suplonėjimas pažeistose vietose. Tie patys mokslininkai in vivo patvirtino, kad azelaino rūgštis veikia keratinocitų baltymus bei atkuria normalų epidermio diferencijavimąsi. In vitro azelaino rūgštis pasižymi bakteriostatinėmis ir baktericidinėmis savybėmis, veikdama tiek aerobinius, tiek anaerobinius mikroorganizmus, taip pat slopina laisvųjų deguonies radikalų (hidroksilinio, superoksidinio anijoninio) aktyvumą (antioksidacinis poveikis).
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 8, 2012