M. Alicandri-Ciufelli, V. Moretti, M. Ruberto, D. Monzani, L. Chiarini, L. Presutti
Italijos Modenos universiteto Otorinolaringologijos ir galvos-kaklo chirurgijos klinika
Įvadas
Netikroms ar apsimestinėms ligoms būdingi trys požymiai: 1) fizinių ar psichikos požymių ir simptomų gausa; 2) motyvas prisiimti sergančio vaidmenį; 3) išorinių paskatų nebuvimas. Pirminė diferencinė diagnostika apima daugybę medicininių ir psichiatrinių būklių, pavyzdžiui, psichikos sutrikimų somatizacija turi būti atskirta nuo apsimestinės/išgalvotos ligos. Psichikos sutrikimų somatizacijos atveju pacientas nurodo daugialypius sudėtinius fizinius simptomus (prasidėjusius jaunystėje ir besitęsiančius keletą metų), kuriuos siekia gydytis dėl susilpnėjusios funkcijos. Tokie pacientai nei sąmoningai meluoja apie savo simptomus, nei tyčia sukelia sau ligą (pavyzdžiui, vartodami vaistus), nei nori gauti iš to naudos. Apsimetantis sergančiu žmogus išgalvoja somatinę (fizinę) ar psichikos ligą arba nurodo nenormalius požymius tam tikru tikslu, pavyzdžiui, dėl finansinės naudos, siekdamas gauti stipriai ar svaiginamai veikiančių vaistų arba išvengti juridinės atsakomybės ar karinės prievolės. Kai liga išgalvota, žmogus, nurodydamas daugybę simptomų, pirmiausia nori patenkinti psichologinį poreikį sirgti ir dėl to sulaukti dėmesio bei paramos.
Miunhauzeno sindromas (MS) – tai melagingi (išgalvoti) arba įsiteigti nusiskundimai sveikata. Pirmasis sindromą aprašė Asher 1951 metais ir pavadino 18 a. gyvenusio barono von Miunhauzeno vardu. Šis klajodamas iš miesto į miestą perpasakodavo savo menkučius samdinio nuotykius, patirtus Turkijos ir Rusijos konflikto metu, istorijas dramatiškai išpūsdamas ir išaukštindamas savo heroizmą (pav.).
Iš kitų išgalvotų ligų, MS išsiskiria specifiniais požymiais. Folks ir Freeman aprašo tris pagrindinius MS požymius: 1) išgalvota ar simuliuojama liga kartojasi; 2) pacientas nuolat lankosi įvairiose medicinos įstaigose); 3) pseudologinė fantastika – patologinė melo forma, kai labai išpūstos istorijos pasakojamos siekiant naudos iš klausytojo. Daugelis MS pacientų yra priklausomi nuo vaistų; jie siekia specifinio gydymo (pvz., analgetikų). Įdomu tai, kad, nutraukus gydymą, kai būklė pagerėja, retai poveikis išsilaiko ilgesnį laiką.
1977 metais vaikų nefrologas Roy Meadow pirmasis aprašė atvejį, kuris vėliau buvo pavadintas primestu Miunchauzeno sindromu. Klasikinis tokio sindromo atvejis: tėvai ar globėjai vaikams sukelia sužalojimus ar įteigia ligas ir siekia gydymo perdėdami, išpūsdami simptomus. Tokia apgaulė tęsiasi mėnesiais ar metais ir dažnai yra kenksminga, nes išreikalaujama agresyvių tyrimų ir gydymo būdų. Šiais atvejais reikia išsiaiškinti, ar nėra smurto prieš vaikus. MSBP turėtų būti įtartas, kai susiduriama su ilgalaike, pasikartojančia, nepaaiškinama vaiko liga.
Šios literatūros apžvalgos tikslas – aptarti MS ir pMS atveju galimus nusiskundimus ausų, nosies ir gerklės ligomis, supažindinti otorinolaringologus su sindromų diferencine diagnostika, kai skundžiamasi lėtinėmis neaiškiomis ligomis. Kiekvienam specialistui tam tikrais atvejais svarbu įtarti tokią patologiją, nes klaidinga kitos ligos diagnozė be reikalo atims laiko ir pinigų, kenks ir gydytojui ir pacientui.
Rezultatai
PubMed literatūros šaltiniuose aprašoma 30 atvejų, kai esant MS (6 atvejai – pMS) pacientai skundėsi ausų, nosies ir gerklės patologija. Vidutinis pacientų amžius – 29,9 m., 53,3 proc. sudarė vyrai. Vidutinė simptomų trukmė buvo 86,4 mėn. ir svyravo nuo kelių savaičių iki 240 mėn. (20 metų). Dažniausiai buvo skundžiamasi veido skausmu ir veido tinimu – 15 atvejų (50 proc.); 7 (23,3 proc.) pacientai turėjo nusiskundimų ausimis. pMS atveju ausų ligomis skųstasi daug dažniau (5 (83,3 proc.). 10 pacientų savo simptomus buvo išsigalvoję, o kiti 20 pažeidimus pasidarė patys. Didžiausias skaičius vienam pacientui atliktų chirurginių procedūrų – 18, o kitas 37 kartus hospitalizuotas. Tokie kraštutinumai rodo, kaip svarbu išsiaiškinti tikrąją diagnozę.
Plačiau skaitykite „Otolaringologijos aktualijos“ Nr. 2, 2012