Nauji vitreoretininės chirurgijos metodai bei instrumentai plečia užpakalinio segmento patologijų gydymo galimybes. Pacientai, kuriems nustatomas neseniai įvykęs geltonąją dėmę (GD) apimantis tinklainės atšokimas, turi 60 proc. tikimybę, kad pooperacinis regėjimo aštrumas bus geresnis nei 20/50. Pacientai, kurių GD skylė anksčiau negydyta, dabar gali tikėtis maždaug 90 proc. skylės užsidarymo ir 60 proc. geresnio nei 20/50 regėjimo aštrumo. Naujausi chirurginiai metodai padidina tiek gydytojo, tiek paciento lūkesčius, tačiau ne visada yra pasiekiami laukti rezultatai. Šiame straipsnyje bus aptartos galimos regėjimo aštrumo sumažėjimo priežastys, literatūros apžvalga ir priemonės, kurių galima imtis, siekiant išvengti nepageidaujamų pasekmių, tačiau nebus paminėtos visiems žinomos ir lengvai diagnozuojamos pooperacinės komplikacijos, tokios kaip: katarakta, glaukoma, keratopatija, stiklakūnio kraujosruva ar endoftalmitas.
Tinklainės toksiškumas
Fototoksiškumas
1983 m. pirmą kartą buvo aprašytas jatrogeninis, šviesos sukeltas tinklainės toksiškumas dėl ilgalaikio operacinio mikroskopo apšvietimo ECCE metu. Vitreoretininėje chirurgijoje fototoksiškumas kelia didelį susirūpinimą dėl ilgai trunkančių operacijų ir jų metu naudojamo apšvietimo. Šviesos sukeltas tinklainės pažeidimas gali būti fotocheminis, terminis ar mechaninis, visi yra priklausomi nuo apšvitos spektro ir šviesos ekspozicijos trukmės. Fotocheminis pažeidimas atsiranda dėl užsitęsusios šviesos ekspozicijos ir gali sukelti intraoperacinį tinklainės toksiškumą. Nors dar nėra visiškai ištirta, yra žinoma, kad pažeidimas atsiranda dėl šviesos energijos absorbcijos ir dėl to susidarančių reaktyviųjų deguonies formų. Terminis pažeidimas atsiranda dėl šilumos sukeliamos šviesos absorbcijos intensyvumo, pirmiausia veikiančio pigmentinio tinklainės epitelio lygyje, vėliau pažeidžiančio kitus audinius. Panretininė fotokoaguliacija yra terminio pažeidimo pavyzdys. Terminis pažeidimas gali didinti fotocheminio pažeidimo poveikį. Mechaninis pažeidimas atsiranda dėl smūginės bangos, kurią sukelia trumpi, ultra aukšto dažnio lazerio impulsai, sukeliamos plazmos transudacijos ir absorbcijos. Per 24–48 valandas fototoksinių tinklainės pažeidimų nenustatoma arba jie pasireiškia kaip tinklainės paburkimas su padrumstėjimas. Vėliau fototoksiniai pažeidimai gali išnykti arba virsti ribotu, hipopigmentuotu pažeidimu su įvairaus laipsnio pigmento dispersija. FA metu fototoksiniai pažeidimai atrodo kaip padidėjusio pralaidumo aiškių ribų židiniai ir pigmento blokavimo plotai. Fototoksinius pažeidimus sunku diagnozuoti, nes panašiai gali atrodyti ir gretutinė tinklainės patologija. Tinklainės fototoksiškumas pasireiškia sumažėjusiu regėjimo aštrumu ir/ar akipločio defektais. Fototoksinio poveikio atstumas iki foveos lemia regėjimo pokyčius, ilgainiui kintančius, bet galinčius užtrukti ir keletą mėnesių. Dėl šių pažeidimų sunkiais atvejais gali išsivystyti gyslainės neovaskulizacija (GNV). Postel ir bendraautoriai retrospektyvinėje analizėje nustatė, kad blogesnis regėjimo aštrumas, sukeltas tinklainės fototoksiškumo, dažniau būna po vitrektomijos nei po priekinio segmento operacijų.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2012 Nr. 4