Šių metų spalio 8–11 dienomis mažame Šiaurės Italijos Monteskano miestelyje vyko ketvirtoji Europos skausmo draugijos federacijos (EFIC) skausmo mokykla, skirta neurologinės diagnostikos problemoms patiriant lėtinį skausmą. Renginyje dalyvavo 19 skausmo srityje dirbančių gydytojų anesteziologų, reabilitologų ir neurologų, tarp jų du atstovai iš Lietuvos. Lietuvos skausmo draugija į Monteskano skausmo mokyklą pasiuntė jaunosios kartos atstovę, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Neurologijos klinikos rezidentę gydytoją Gintautę Samušytę. Bet po mokyklos Gintautė į Lietuvą negrįžo… Mūsų neurologijos ir skausmo medicinos viltis tęsė rezidentūros mokslus stažuotėje – Londono universiteto Nacionalinėje neurologijos ir neurochirurgijos ligoninėje. Vis tik Londone viešinčiam draugijos prezidentui pavyko Gintautę „pagauti“ ir pakalbinti. Štai šio mokslinio interviu turinys:
Interaktyvi mokyklos programa
„Intensyvioje keturių dienų trukmės Monteskano mokyklos programoje mokytojai buvo gerai skausmo medicinos pasaulyje žinomi lektoriai iš Italijos, Švedijos, Austrijos bei Jungtinės Karalystės. Jie aiškino neurologinio skausmo ligonio ištyrimo svarbą, dažniausiai praktikoje taikomus neuropatinio skausmo klausimynus, neurofiziologinius tyrimo metodus, neuropatinio skausmo mechanizmais pagrįstą gydymą. Praktinių užsiėmimų metu kursantai tobulino jutimų tyrimo įgūdžius, susipažino su neurofiziologiniais diagnostikos metodais, kiekybiniais jutimų bei autonominės nervų sistemos tyrimais. Klinikinių atvejų prezentacijai buvo pristatyti neuropatinį skausmą patiriantys pacientai.
Pirmoji diena skirta neuropatiniam skausmui
Pirmąją skausmo mokyklos dieną dalyvius pasveikino EFIC prezidentas Hans Kress (Austrija), kuris pristatė EFIC vykdomas iniciatyvas ir pasiekimus skausmo srityje bei paragino suskubti iki metų pabaigos pateikti mokslinius projektus EFIC-Grunenthal stipendijai gauti. Italai Marco Lacerenza ir Roberto Casale pabrėžė, jog sėkmingam lėtinio skausmo gydymui itin svarbu nustatyti jį sukeliančias priežastis, skausmo tipą, svarbiausius komponentus. Netinkamai įvertintas skausmo tipas bei kai neatsižvelgiama į skausmo mechanizmus, lemia tai, kad parinkti vaistai ne tik neduoda laukiamo efekto, bet ir gali sukelti rimtų komplikacijų dėl šalutinio jų poveikio. Taigi visiems kursantams, manau, pavyko įsisąmoninti, kad vienas pirmųjų uždavinių – nustatyti skausmo tipą. Pagal paskutinį Tarptautinės skausmo tyrimų asociacijos pasiūlytą apibrėžimą, neuropatinis skausmas – tai skausmas, sukeltas somatosensorinės sistemos pažeidimo, todėl diagnozuojant neuropatinį skausmą svarbu, kad jo lokalizacija atitiktų tam tikras neuroanatomines struktūras, o ligos anamnezė padėtų įtarti nervų sistemos pažeidimą, kurį vėliau būtų galima patvirtinti klinikiniais, vaizdo ar neurofiziologiniais metodais. Vienas geriausių neuropatinio skausmo klinikinių praktikų, profesorius Per Hansson iš Švedijos Karolinskos instituto mokė mus pažinti jutimų sutrikimus, jų klinikinio ištyrimo svarbą bei paprasčiausias priemones pradinei neuropatinio skausmo diagnostikai. Neuropatinį skausmą patiriančių pacientų atrankai, taip pat gydymo veiksmingumui vertinti bei dokumentuoti, lektoriai ragino pasitelkti standartizuotus neuropatinio skausmo klausimynus, tokius kaip DN4, Neuropatinio skausmo klausimynas ir kt. Buvo pabrėžta, kad tiriant neurologinį skausmo ligonį labai svarbus yra ir išsamus skausmo bei jutimų sutrikimų kartografavimas, kuris ypač vertingas sudėtingais klinikiniais atvejais.
Plačiau apie tai skaitykite „Skausmo medicina“ 2012 Nr. 2