Praeinančiu smegenų išemijos priepuoliu (PSIP) vadinamas ne ilgiau kaip 24 val. trunkančio neurologinio nepakankamumo epizodas, kurį lemia židininė smegenų išemiją, bet nesusijęs su nuolatiniu pažeidimu – smegenų infarktu. Tipiniais atvejais PSIP simptomai trunka mažiau negu vieną valandą, bet gali užsitęsti ilgiau.
Pagal klasikinį apibrėžimą, PSIP negali tęstis ilgiau kaip parą, tačiau naujausi kompiuterinės technikos tyrimai rodo, kad netgi trumpiau negu 24 valandas užtrukęs PSIP neretai būna mikroinsultas, tik simptomai būna grįžtami. Remdamiesi šiais faktais, 2002 metais kai kurie ekspertai nusprendė peržiūrėti PSIP apibrėžimą: pasiūlyta PSIP vadinti trumpalaikį neurologinės disfunkcijos epizodą, atsiradusį dėl židininės smegenų ar tinklainės išemijos, kurio simptomai tipiškais atvejais trunka ne ilgiau kaip valandą ir nėra susiję su akivaizdžiu ūminiu smegenų infarktu. Šiam apibrėžimui, tik be frazės „tipiškais atvejais trunka ne ilgiau kaip vieną valandą“, 2009 metais pritarė Amerikos širdies asociacija ir Amerikos insulto asociacija. Tuo norėta pabrėžti, jog nėra žinomas tikslus laikas, kada simptominė išeminė komplikacija pereina į morfologinį smegenų audinio pažeidimą – infarktą.
Dabar Amerikos širdies asociacija ir Amerikos insulto asociacija yra patvirtinusios tokį PSIP apibrėžimą: PSIP – tai praeinančios neurologinės disfunkcijos epizodas, atsirandantis dėl židininės galvos ar nugaros smegenų arba akių tinklainės išemijos nesant ūminio infarkto.
Praktiniu požiūriu, labai svarbu PSIP atskirti nuo paciento anksčiau patirtų insultų, epilepsijos priepuolio, širdies ir kraujagyslių ligų komplikacijų, hipoglikemijos. Tai padaryti padeda priepuolio pradžios, trukmės, eigos, simptomų intensyvumo ir dinamikos įvertinimas, laboratoriniai tyrimai.
Patofiziologija
PSIP priežastis – laikinas kraujo apytakos tam tikrame neurovaskuliniame segmente susilpnėjimas ar visiškas nutrūkimas dėl dalinės kraujagyslės okliuzijos, ūminės tromboembolijos ar smulkios penetruojančios kraujagyslės stenozės.
Dažniausios PSIP priežastys:
- miego (a. carotis) arba slankstelinės (a. vertebralis) arterijų aterosklerozė;
- embolija esant prieširdžių virpėjimui.
Retesnės priežastys: arteritas (pirminiu arterijų uždegimu dažniau serga vyresni asmenys, ypač moterys); simpatomimetikų ir kai kurių narkotikų (kokaino) vartojimas, taip pat tūriniai smegenų pažeidimai (navikai, subdurinės hematomos) dažniausiai sukelia permanentinę ar progresuojančią simptomatiką.
Epidemiologija
JAV kiekvienais metais užregistruojama 0,2–0,5 mln., o Jungtinėje Karalystėje – apie 150 tūkst. PSIP atvejų. Iš visų skubios pagalbos iškvietimų 0,3 proc. sudaro kvietimai dėl PSIP. Vyrus PSIP ištinka dažniau negu moteris (atitinkamai 101 ir 70 atvejų 100 tūkst.). Senstant PSIP rizika didėja: nuo 1–3 atvejų 100 tūkst. jaunesnių negu 35 metų amžiaus asmenų iki 1500 atvejų 100 tūkst. vyresnių negu 85 metų. PSIP yra grėsmingas būsimo insulto pranašas: 15 proc. insultu susirgusių pacientų prieš insultą yra patyrę PSIP.
Prognozė
Ištikus PSIP, reikšmingai padidėja rizika per artimiausias dienas patirti insultą:
- per 2 dienas – 4 proc.;
- per pirmąją savaitę – 11 proc.;
- per 30 dienų – 8 proc.;
- per 90 dienų – 9 proc.
Asmenims, patyrusiems PSIP, reikšmingai didesnė ne tik insulto, bet ir staigios mirties riziką – apie 6–10 proc. per metus. Pacientui, patyrusiam PSIP, rizika susirgti insultu per ateinančius 5 metus siekia 24–29 proc.
Diagnostika
PSIP diagnostikos pagrindas – paciento nusiskundimai, ligos istorija, rizikos veiksnių ir gretutinių būklių įvertinimas, neurologinis ir laboratoriniai tyrimai. Svarbiausias tyrimas PSPI diagnozuoti yra neurologinis: tiriama galvos nervų funkcija, somatinė motorinė ir sensorinė veikla, kalba, smegenėlių funkcija (būtina įvertinti, ar pacientas pajėgia vaikščioti). Pagal standartizuotą insulto skalę (angl. The National Institutes of Health Stroke Scale, NIHSS) įvertinama paciento sąmonė, motorinė, regėjimo, sensorinė ir smegenėlių funkcijos, kalba. Matuojami gyvybiniai rodikliai: kūno temperatūra, kraujospūdis, širdies susitraukimų dažnis ir ritmas, kvėpavimas, įsotinimas deguonimi.
Diferencinė diagnostika
PSIP reikia atskirti nuo miego arterijų atsisluoksniavimo, meningito, išsėtinės sklerozės, hemoraginio ar išeminio insulto, subarachnoidinės hemoragijos, sinkopės, diabetinės ar hipoglikeminės komos, elektrolitų pusiausvyros sutrikimo.
PSIP diagnostikai ir diferencinei diagnostikai pasitelkiami šiuolaikiniai kompiuterinio tyrimo būdai. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) informatyviausia per pirmąsias 24 val. nuo simptomų atsiradimo, labai informatyvūs smegenų kraujagyslių doplerinis ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografinė angiografija, padedantys aptikti galvos smegenų kraujagyslių susiaurėjimą ar okliuziją ir operatyviai taikyti reikiamą gydymą.
Įtarus subarachnoidinę hemoragiją, demielinizacinę ligą ar neuroinfekciją, atliekama juosmeninė punkcija.
Gydymas
Prieš pradedant gydyti pacientą, kuriam įtariamas PSIP, pagal standartizuotą skalę įvertinama rizika. Plačiausiai naudojama ABCD2 skalė:
- A) amžius (angl. age): 60 metų arba daugiau – 1 balas.
- B) kraujospūdis (angl. blood pressure): 140/90 mm Hg arba didesnis – 1 balas.
- C) klinikiniai požymiai (angl. clinical features):
- vienos kūno pusės silpnumas – 2 balai;
- kalbos sutrikimas nesant silpnumo – 1 balas.
- D) trukmė (angl. duration): 60 min. arba daugiau – 2 balai, 10–59 min. – 1 balas.
- D) cukrinis diabetas – 1 balas.
Iš viso: 0–7 balai
Pagal šią skalę galima įvertinti PSIP perėjimo į insultą riziką artimiausiomis dienomis ar savaitėmis.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 2, 2013