Pagrindiniai divertikulito aspektai

Gyd. rez. Justina Greičiūtė

LSMU MA Gastroenterologijos klinika

Divertikulai – tai mažos maišelio pavidalo žarnos gleivinės ir pogleivio išvaržos pro raumeninį žarnos sluoksnį. Gali susiformuoti bet kurioje žarnų vietoje, bet dažniausiai –riestinėje gaubtinės žarnos dalyje. Tai labai dažna ir vis plintanti liga, kurios pasireiškimas priklauso nuo amžiaus ir mitybos. Šiame straipsnyje nagrinėjama dažniausia divertikulų komplikacija –divertikulitas.

Epidemiologija

Divertikuliozė –stiprios ekonomikos šalių gyventojų liga. Daugiausiai ligonių yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vakarų Europos šalyse bei didžiuosiuose Kinijos, Japonijos miestuose. Dėl nežinomų priežasčių Azijos šalyse 75 proc. pacientų nustatomas storosios žarnos dešinės pusės divertikulitas. Ligos dažnumas labai priklauso nuo ligonių amžiaus. Iki 40 metų amžiaus serga 5 proc., 41–60 metų – 30 proc., 61–85 metų – 65 proc. žmonių. Jaunesnio amžiaus ligonių grupėje (< 50 metų) vyrauja vyrai, vyresnio (> 70 metų) – moterys.

Etiologija

Divertikulitas– ūminis storosios žarnos divertikulo uždegimas, dažniausiai dėl mikroskopinės ar makroskopinės vieno ar kelių divertikulų perforacijos (1pav.), kuri sukelia gaubtinės žarnos sienelių ir/arba aplinkinių audinių uždegimo reakciją. Divertikulitas gali komplikuotis abscesu, peritonitu, obstrukcija ar fistule. Komplikacijas lemia divertikulo sienelės erozija, kuri prasideda dėl žarnos viduje padidėjusio slėgio ar kietų žarnyno turinio dalelių sužalotos gleivinės.

Klinika

Divertikulitas skiriamas į komplikuotą ir nekomplikuotą (2 pav.).

Apskaičiuota, jog apie 75 proc. visų klinikinių atvejų divertikulitas būna nekomplikuotas. Daugumai pacientų pakanka medikamentinio gydymo, operuoti tenka apie 30 proc.

Klinikiniai požymiai:

pilvo skausmas, spazminio pobūdžio, sustiprėjantis pavalgius, susilpnėjantis ar visai praeinantis pasituštinus ir/ar išėjus dujoms;
sutrikęs tuštinimasis, dažnas vidurių užkietėjimas;
pilvo pūtimas.

Divertikulitas komplikuojasi perforacija, obstrukcija, abscesu ar fistule apytikriai 25 proc. pacientų, divertikulitu susirgusių pirmą kartą. Beveik visiems prireikia chirurginio gydymo.

Vyraujantys požymiai:

stiprus/labai stiprus nuolatinis pilvo skausmas, paprastai – kairėje klubo srityje;
karščiavimas, bendras silpnumas, prakaitavimas;
dažnas vidurių užkietėjimas;
būdingas viduriavimas, pykinimas, vėmimas;
pilvo išsipūtimas;
pilvo raumenų įsitempimas;
skausminga nepaslanki riestinė žarna čiuopiant.

Diagnostika

Apžvalginė pilvo rentgenograma rekomenduojama pirmiausia, nes padeda išsiaiškinti pilvo skausmo priežastį.

Endoskopija nustatomos divertikulų angos, tačiau tai labiau pagalbinė priemonė, padedanti diferencijuoti nuo kitos patologijos.

Kompiuterinė tomografija su intravenine ar geriamąja kontrastine medžiaga pats svarbiausias, saugiausias tyrimas įvertinti ūminiam divertikulitui, jo sukeltoms komplikacijoms. Šio tyrimo metu ne tik galima patvirtinti divertikulito diagnozę, bet vizualizuoti esamas komplikacijas, kurioms pašalinti greičiau taikomas chirurginė gydymas.

Irigoskopija su kontrastine medžiaga gali būti taikoma, jei kompiuterinė tomografija kontraindikuotina. Tai pats paprasčiausias ir pigiausias diagnostikos būdas, tačiau jau seniai nebe pagrindinis. Tiriant išryškėja divertikulo forma, kaklelis, fistulės. Tačiau šį tyrimą galima atlikti tik esant neūminiam divertikulitui. Naudojamos tik vandenyje tirpios mažos molekulinės masės kontrastinės medžiagos (Ultravist, Vispaque, Omnipaque). Bario sulfato klizmos griežtai draudžiamos.

Magnetinio rezonanso tomografija kol kas diagnozuoti tik keli klinikiniai divertikulito atvejai. Sunku įvertinti dėl artefaktų, kuriuos lemia paciento skausmo būklė.

Plačiau skaitykite „Gastroenterologija ir hepatalogija“ Nr. 1(7), 2013