Prof. habil. dr. Algimantas Irnius
VUL Santariškių klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centras
Vidurių užkietėjimas (obstipacija) – tai tuštinimosi sutrikimas, pasireiškiantis sunkiu, retu, skausmingu ar nevisaverčiu tuštinimusi kietos konsistencijos išmatomis. Tai dažnas negalavimas, varginantis apie 20 proc. JAV ir Vakarų Europos šalių gyventojų. Sutrikus storosios žarnos motorinei funkcijai, ligonis skundžiasi neatsirandančiu ar retu potraukiu tuštintis (< 2 kartus per savaitę), stanginančiu tuštinimusi, kietomis išmatomis, mažu jų kiekiu, nevisiško išsituštinimo jausmu. Obstipacija – pirmiausia tuštinimosi dažnio pasikeitimas bei atsiradęs diskomfortas, kurį sukelia stanginimasis tuštinantis, pasikeitusi išmatų konsistencija (1 pav.) pilvo pūtimas, pilvo ir tarpvietės skausmai.
Virškinimo sistema žarnyne
Plonoji žarna susideda iš trijų dalių: dvylikapirštės, tuščiosios ir klubinės. Plonųjų žarnų ilgis yra apie 4‒5 metrai. Jose maistas virškinamas, pradedamos pasisavinti suvirškintos maisto medžiagos.
Dvylikapirštė žarna yra apie 25‒30 cm ilgio. Į ją atsiveria tulžies ir kasos latakai. Storoji žarna taip pat yra trijų dalių: akloji žarna su kirmeline atauga (apendiksu), gaubtinė ir tiesioji žarna. Storosios žarnos ilgis apie 120‒150 cm. Joje gausu mikroorganizmų, kurie skaido dar nesuvirškintas medžiagas, taip pat vyksta vandens, mineralinių medžiagų bei vitaminų įsiurbimas, formuojamos išmatos (2 pav.). Storoji žarna neturi gaurelių kaip plonoji, todėl joje nevyksta membraninis virškinimas, o tiesiog rezorbuojamos kai kurios maisto medžiagos, ypač vanduo. Gleivinės ląstelės išskiria nedidelį kiekį mucino, kuris saugo gleivinės paviršių, ir bikarbonatų, kurie neutralizuoja rūgščius produktus. Storojoje žarnoje gausu mikroorganizmų, kurie skatina rūgimo (angliavandenilių) ir puvimo (baltymų) procesus. Plonosios žarnos turinys pro klubinės aklosios žarnos angą atskiromis porcijomis patenka į storąją žarną. Segmentinių judesių metu daugelyje storosios žarnos vietų susidaro haustros. Peristaltikos judesiai tirštėjantį storosios žarnos turinį lėtai stumia į tiesiąją žarną. Visas storosios žarnos turinys pasišalina per 72 val.
Tuštinimosi procesas
Storosios žarnos motorinę ir sensorinę funkciją reguliuoja išorinė ir vidinė žarnyno nervų sistema. Vidinė nervų sistema susideda iš mienterinių (raumeninių), pogleivinių ir gleivinės nervinių rezginių. Raumeninio sluoksnio nervai atsakingi už žarnų peristaltiką, o pogleiviniai – už jonų pernašą ir absorbciją. Išorinę sistemą sudaro parasimpatiniai ir simpatiniai autonominiai ganglijai. Parasimpatinės šakelės ateina iš sakralinių nervų (S2–S4) ir klajoklio, simpatinės – iš mezenterinių kraujagyslių. Mažojo dubens dugno raumenys labai svarbūs tuštinimosi procese. Vidinis sfinkteris, susidedantis iš lygiųjų raumenų, atsakingas už ramybės tonusą ir pasyvų išmatų sulaikymą. Išorinis sfinkteris – valingas raumuo, kuris sulaiko išmatas esant padidėjusiam intraabdominaliniam slėgiui, pvz., mankštinantis. Tuštinantis labai svarbus anorektalinis kampas, t. y. kampas (sukuriamas išangės pakeliamojo raumens puborektalinių skaidulų) tarp tiesiosios žarnos ir viršutinės išangės dalies. Nuo jo priklauso išmatų judėjimas tiesiąja žarna. Esant mažesniam kaip 110° kampui, išmatos nepatenka į išangę.
Tuštinimosi procesas prasideda, kai išmatos patenka į tiesiąją žarną (ji veikia kaip laikinas rezervuaras, jei nepasituštinama per 1–2 min. – išmatos, atsirėmusios į vidinį sfinkterį, patenka atgal į storąją žarną, čia absorbuojama daugiau vandens – formuojasi išmatos). Kai žarna užpildoma, išmatos tempia sienelę, kur veikiami tempimo receptoriai. Impulsai perduodami mažojo dubens dugno raumenims ir išangės sfinkteriams. Tiesioji žarna, padedama dubens raumenų, susitraukinėja (kyla peristaltinės bangos), ir išmatos patenka į išangės kanalą. Nusprendus tuštintis, gaunami nerviniai impulsai iš smegenų žievės, padidėja intraabdominalinis (susitraukus pilvo raumenims ir diafragmai) ir intrarektalinis spaudimas, atsipalaiduoja vidinis, išorinis sfinkteriai ir puborektalinės skaidulos. Šių skaidulų atsipalaidavimas ir sėdima padėtis padidina anorektalinį kampą. Mažojo dubens raumenys atsipalaiduoja ir nusileidžia maždaug per 2 cm, tai dar labiau padidina anksčiau minėtąjį kampą. Prasidėjęs evakuacijos procesas vyksta arba vienkartinai, arba periodiškai stanginantis. Tai priklauso nuo išmatų konsistencijos ir asmeninių įpročių. Fekalijoms pasišalinus, išangė mažojo dubens raumenų patraukiama į vidų (apsaugant nuo prolapso), vidinis sfinkteris ir puborektalinis raumuo susitraukia – sumažėja anorektalinis kampas ir išangės kanalas užsidaro.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr. 3, 2013