Doc. dr. Rūta Pribuišienė, prof. habil. dr. Virgilijus Uloza, Nora Ulozaitė*
LSMU MA Ausų, nosies ir gerklės ligų klinika
*LSMU MA Medicinos fakultetas
Įvadas
Auksinis stafilokokas (lot. Staphylococcus aureus) yra vienas dažniausių žmogaus patogenų, sukeliantis minkštųjų audinių (kraujagyslių, plaučių, sąnarių, endokardo), kaulų infekcijas bei sepsį [1]. Kliniškai reikšmingos 2 rūšys: meticilinui jautrus ir meticilinui atsparus auksinis stafilokokas.
Otorinolaringologijoje meticilinui jautrus S. aureus (MJSA) žinomas kaip dažniausias bakterinio laringito sukėlėjas. Meticilinui atsparus S. aureus (MASA) sukelia infekcijas įvairiose galvos ir kaklo vietose: otitą, rinosinusitą, epiglotitą, kaklo pūlyną, odos infekciją [2-6].
Anksčiau buvo manoma, jog MASA infekcija dažniausiai išsivysto pacientams po ilgalaikės hospitalizacijos. Paskutiniuoju metu skelbiama, jog itin padaugėjo visuomenėje įgytų MASA infekcijų. Teigiama, jog visuomenėje įgytos ir hospitalinės MASA infekcijos neretai skiriasi klinikine eiga, išraiška ir jautrumu antibiotikams [1].
Epidemiologija
Stafilokokinių laringitų diagnostiką ženkliai pagerino du veiksniai: padidėjęs gydytojų supratimas apie šios infekcijos išraiškas bei vaizdo laringostroboskopija. Pastaroji padeda nustatyti subtilius morfologinius bei funkcinius gerklų pokyčius, kurie galėtų likti nepastebėti standartinės viršutinių kvėpavimo takų endoskopijos metu [7]. Nepaisant to, literatūroje aprašyta tik apie 10 auksinio stafilokoko sukeltų laringito atvejų: apie 7 MASA ir 4 MJSA [7-10]. Šia liga dažniausiai sirgo suaugusieji, tačiau Somenek M. aprašė atvejį, kai stafilokokiniu (MASA) laringitu susirgo 11 mėnesių kūdikis, sirgęs virusiniu krupu [8]. Dauguma atvejų stafilokokinis laringitas išsivystė 2 tipo cukriniu diabetu sergantiems pacientams, turintiesiems imunosupresines būkles. Beveik visi pacientai buvo rūkantys.
Klinika
Apibendrinant aprašytus atvejus, teigiama, jog kliniškai MASA ir MJSA laringitai dažniausiai nesiskiria [7]. Pacientai skundžiasi ilgalaikiu progresuojančiu užkimimu, balso nuovargiu. Užkimimas paprastai ryškus, grubiai pučiantis. Ligai užtrukus išsivysto afonija. Vaizdo laringoskopijos metu matomos infiltruotos, paburkusios ir paraudusios, be stroboskopinių virpesių balso klostės, padengtos tirštu sekretu ar netgi šašais. Kartais būna leukoplakijos, neretai ant abiejų balso klosčių. Tirštas sekretas ar šašai neretai matomi ir bet kurioje gerklų dalyje (1 pav.). Dėl užpakalinės gerklų jungties paburkimo, hipertrofijos ir sekreto šašų stafilokokinis laringitas gali būti painiojamas su refliuksiniu laringitu.
Dažniausiai stafilokokinio laringito diagnozė patvirtinama pagal anamnezę, būdingą laringoskopinį vaizdą, sekreto ar bioptato iš gerklų pasėlio rezultatus. Tačiau klinikinėje praktikoje diagnostikai neretai užtenka anamnezės, tipiško laringoskopinio vaizdo bei teigiamo atsako į antistafilokokinę antibiotikoterapiją. Pažymėtina, jog daliai pacientų pasėlyje iš gerklų išauga ir grybelis, kurio gydymui 3 savaites skiriama flukanazolio [7].
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2013 Nr. 1