Insultas – dažniausia suaugusiųjų neįgalumo priežastis. Daugiau nei 50 proc. persirgusių insultu žmonių susiduria su laikinu ar nuolatiniu neįgalumu. Tik nedaugeliui išgyvenusių po insulto pacientų nėra liekamųjų pažeidimo reiškinių. Kitiems išlieka nedideli negalios reiškiniai, dar kitiems – ryškesni neįgalumo reiškiniai, kai reikalinga didesnė ar mažesnė pagalba apsitarnauti, o dar kitai daliai reikia nuolatinės slaugos. Tik apie 25 proc. pacientų grįžta gyventi savarankiškai. Į darbą grįžta tik apie 10–15 proc. pacientų, persirgusių galvos smegenų insultu.
Raumenų paralyžiai
Dažniausias insulto padarinys yra vienos kūno pusės parezės arba paralyžiai – tai valingo judesio išnykimas, kurį sukelia motorinių nervų ląstelių pažeidimas. Raumenų silpnumas – vienos kūno pusės raumenų parezės pasireiškia 80 proc. asmenų, persirgusių insultu. Būtent paralyžiai dažniausiai yra svarbiausias veiksnys, lemiantis asmens neįgalumą, ribodamas jo judėjimo galimybes.
Judesių sutrikimai paprastai būna priešingoje galvos smegenyse esančiam insulto židiniui kūno pusėje. Paralyžių laipsnis ir mastas priklauso nuo insulto židinio dydžio ir vietos galvos smegenyse. Paralyžių pasireiškimo laipsnis būna labai įvairus – nuo visiško paralyžiaus (plegijos) iki neženklaus jėgos sumažėjimo, per daug netrukdančio įprastinėms veikloms atlikti. Raumenų jėga dažniau labiau sumažėja vienoje galūnėje – rankoje arba kojoje, tačiau gali būti ir abiejų galūnių visiškas paralyžius. Rečiau tarp insultą patyrusiųjų būna visų galūnių paralyžius. Neretai ištinka ir vienos pusės veido raumenų paralyžius, dėl to veidas daugiau ar mažiau persikreipia, tampa asimetriškas, dažnai viena veido pusė būna mažiau judri (labiausiai matyti pagal lūpų kampą).
Nusilpus raumenims, žmogus dažnai nebegali savarankiškai judėti – pasiversti, atsisėsti, sėdėti, atsistoti, stovėti ar vaikščioti. Vaikščiojimo funkcijai gerinti dažnai yra efektyvūs pėdos-kulkšnies įtvarai (Pohl ir kt. 2006, Tyson, Rogerson, 2009). Jeigu pacientą nepavyksta išmokyti vaikščioti su ar be kompensacinių priemonių, turi būti parenkamos kitos atitinkamos judėjimą įgalinančios priemonės, pavyzdžiui, vežimėliai (Boonsinsukh ir kt., 2009).
Dėl rankos raumenų paralyžiaus asmuo po insulto gali sunkiai apsitarnauti – valgyti, ruošti maistą, praustis, rengtis ar atlikti kitus įprastus kasdienius veiksmus. Paprastai judesiai atsinaujina ar gerėja per pirmuosius 3–6 mėnesius po insulto, todėl šiuo laikotarpiu reabilitacija yra veiksmingiausia. Tiesa, kai kuriais atvejais visiškas galūnių nevaldymas išlieka visam laikui.
Net 35 proc. po insulto išgyvenusių pacientų, kuriems yra kojos paralyžiumi, jos funkcija neatsikuria, 20–25 proc. negeba eiti be pagalbos ir net 65 proc. po pusės metų išlieka labai gili rankos parezė arba plegija. Tam tikrais atvejais raumenų jėga nenukenčia, tačiau asmuo sunkiai juda dėl pusiausvyros bei koordinacijos sutrikimų, kurie būdingi, kai insulto židinys yra tam tikrose smegenų srityse (pvz., smegenėlėse). Tokiu atveju žmogui sunku pažeista galūne atlikti tikslius judesius, pavyzdžiui, valgyti, segti sagas, kt. Šių asmenų eisena dažnai yra nestabili, juos mėto į šonus, sunkesniais atvejais – iš viso negali paeiti. Šiuo atveju yra efektyvios pusiausvyrą lavinančios pratimų programos (Goljar ir kt., 2010).
Jūratė Kesienė, VUL Santariškių klinikos
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 3