Pasaulinio garso kardiochirurgas, habilituotas medicinos mokslų daktaras, buvęs sveikatos apsaugos ministras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius emeritas, iškilusis mokslininkas, išradėjas akademikas Jurgis Brėdikis, nepaisant garbaus amžiaus, puikiai jaučia Lietuvos medicinos pagrindinių arterijų pulsą… Iki šiol jo gyvenimas ir visuomeninė veikla glaudžiai susiję su medicina.
Nors profesorius savo darbo vietą jau senokai užleido jaunesniems kolegoms, puikiai žino, kas vyksta medikų bendruomenėje, sveikatos apsaugos institucijose, kokie klausimai tebėra aktualūs visuomenei. Aktyvumas, domėjimasis bendražmogiškais dalykais, pareigos supratimas, pagarba žmogui tik patvirtina išskirtinius akademiko asmenybės bruožus.
Gimėte ir augote inteligentų šeimoje: tėvas – Juozas Brėdikis dirbo tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, ėjo diplomato pareigas, mama – Paulina Šidlauskaitė-Brėdikienė buvo medicinos sesuo. Kokią įtaką šeima ir jos aplinka darė Jūsų asmenybės formavimuisi?
Esu dėkingas likimui, kad gimiau ir augau inteligentų šeimoje, kad mane supo ir mano dvasiniam vystymuisi didžiausią įtaką darė išsilavinę, kultūringi žmonės. Mokiausi iš pradžių prestižinėje M. Pečkauskaitės gimnazijoje. Tėvas laikėsi Levo Tolstojaus, Vydūno, Krišnamurti filosofijos, domėjosi nematerialaus pasaulio paslaptimis, ir tai, kai jau buvau nebejaunas, ėmė dominti ir mane.
Visada domėjausi viskuo, ypač – kas dar nežinoma. Vaikystėje labai mėgau skaityti knygas, kuriose įspūdingiausi veikėjai buvo ne galingi karžygiai ar valdovai, o žilabarzdžiai išminčiai, atradėjai ir išradėjai. Tai mane motyvavo žengti ieškojimų keliu.
Paprastai vienas didžiausių išbandymų žmogui yra pasirinkti profesiją. Ar sudėtingas buvo Jūsų ieškojimų kelias? Kas paskatino tapti mediku, pasirinkti chirurgiją, kuri vedė Jus į beribes profesines aukštumas?
Svyravau: traukė literatūros studijos, tačiau namų kaimynas, medikas profesorius Blažiejus Abraitis patarė: pradėk nuo medicinos. Taip ir įvyko. Pasirinkta chirurgo specialybė (chirurgija atitiko norus realiai ir radikaliai padėti pacientui) atvedė mane į kardiochirurgiją, o moksliniai darbai paskatino kurti naujus širdies ritmo sutrikimų gydymo metodus.
Kardiologija laikoma viena prestižiškiausių medicinos sričių. Tikriausiai sutiksite, jog kardiologo, o ypač – kardiochirurgo, specializacija reikalinga ypatingo dėmesio, žinių, jėgų, gebėjimų ir išskirtinio talento. Koks turi būti gydytojas, gydantis širdį?
Mano darbo pradžioje kardiochirurgija pasaulyje tik vystėsi, tad teko kartu su ja tobulėti. Kartais, kaip sakoma, prireikdavo išradinėti dviratį, nes iš užsienio pirkti aparatų, instrumentų ir kitos įrangos negalėjome – neturėjome dolerių. Daug ką patys kūrėme, kai ką – išradome. O jei kalbėsime apie širdį… jos patologiją mes, kardiochirurgai, pažinome kaip ir kardiologai ir kartu išmokome draugauti su ja pasitelkę skalpelį. Dabar kardiochirurgai, pradedantys širdies operacijas, gauna visas išbaigtas metodikas. Nesvarbu, gydai širdies ar kitas ligas – visi gydytojai patys turi turėti gerą širdį…
Jūs esate širdies operacijų – net ir pačių sudėtingiausių tuo laikmečiu – pradininkas Lietuvoje. Koks jausmas aplankydavo ėmusis atsakingos veiklos, kaip sekėsi, su kokiais sunkumais tekdavo susidurti, kas labiausiai džiugindavo?
Labai norėjosi padėti ligoniams, kurie be širdies operacijų toliau gyventi negalėjo. Kai pradėjau operuoti širdį (1957 m.), kardiologija Lietuvoje žengė tik pirmuosius žingsnius, o kai kurie gydytojai net nežinojo, kad širdies ligas galima gydyti chirurginiu būdu… Teko atlikinėti ir tokias operacijas, kurių iki tolei nebuvau matęs ar joms asistavęs. Tai nemaža įtampa ir didelė atsakomybė. Dar ji didesnė, kai pirmą kartą atlieki operaciją, kurios metodiką pats sukūrei, išbandei eksperimente ir išdrįsai „perkelti“ į kliniką. Džiugino, kad tą operacijų metodą pakartoja mokiniai-bendradarbiai (juk sakoma, kad tik autorių rankose geri rezultatai…). Kulminacija galiu laikyti sėkmingą originalių antiaritminių operacijų atlikimą Berlyne bei Prahoje ir ten gautą pripažinimą.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2014 Nr. 5
Asmeninio archyvo nuotraukoje – profesorius Jurgis Brėdikis