Liuteino turinčių preparatų vaidmuo gydant degeneracines tinklainės ligas yra reikšmingas. Amžinės geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) – tai geltonosios dėmės pažeidimas, sąlygojantis negrįžtamąjį centrinio matymo praradimą. Tai dažniausia išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojų aklumo priežastis ir pagrindinė priežastis, sukelianti vyresnių nei 60 metų žmonių aklumą.
Degeneracinės tinklainės ligos
Daugiau kaip 30 proc. vyresnių nei 75 metų žmonių nustatoma AGDD, iš jų 6–8 proc. ligos požymiai progresuoja ir gali sąlygoti regėjimo netekimą [1, 3]. Epidemiologinių tyrimų, atliktų Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, duomenimis, AGDD paplitimas svyruoja nuo 0,2 proc. 55–64 metų pacientų grupėje ir didėja iki 13 proc. vyresnių nei 85 metų grupės pacientų [1, 4]. Lietuvos valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos duomenimis, 2002 m. Lietuvoje tarp pirminio regėjimo neįgalumo priežasčių AGDD sudarė 13,8 proc. ir yra antrojoje vietoje po glaukomos [1]. Nustatyta, kad amžiaus ilgėjimas yra natūralus AGDD rizikos veiksnys, todėl prognozuojama, kad toks vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus augimas sąlygos dažnesnį aklumą.
Kita liga, galinti sukelti aklumą, yra pigmentinis retinitas. Pigmentiniu retinitu pasaulyje serga 1 iš 4000 žmonių bendrojoje populiacijoje, o tai sudaro maždaug nuo 50 iki 100 tūkst. pacientų Jungtinėse Amerikos Valstijose [5]. Šie akių pakitimai gali būti kaip viena sisteminių ligų pasireiškimo formų arba kaip atskiras pirminis izoliuotas pasireiškimas, kuris gali būti sporadinis ar paveldimas autosominiu dominantiniu ar su X chromosoma susijusiu būdu. Nepaveldimų retinitų atsiranda dėl traumų, tinklainės atšokimo operacijų, infekcijos, vaistų (pvz., chlorpromazino). Vis dėlto beveik pusė sergančių pacientų teigiamos šeiminės anamnezės neturi ir yra pirmieji susirgusieji savo šeimoje. Pradiniai šios ligos simptomai pasireiškia dar paauglystėje, kai atsiranda niktalopija – naktinis regumas, kai prieblandoje matoma geriau nei dieną. Taip pat sumažėja periferinis (sumažėja akiplotis) bei centrinis matymas (suprastėja daiktų kontūrų įžiūrėjimas) [5]. Vėliau regos sutrikimai progresuoja ir prarandama periferinė rega. Liga komplikuojasi tuneliniu matymu, centrinė rega prarandama apie 60 metus. Liga diagnozuojama ištyrus akiplotį (nustatomas koncentrinis susiaurėjimas), akių dugną (nustatomi specifiniai pokyčiai – susiaurėjusios arteriolės, specifinės pigmento sankaupos, „vaškinis“ regimojo nervo diskas). Tinklainės vidurinėje periferijoje matomi pigmentiniai židiniai, vadinami kauliniais kūneliais, nes primena kaulų čiulpų struktūrą. Smulkiosios tinklainės arteriolės susiaurėjusios, regos nervo diskas blyškus, gali atsirasti geltonosios dėmės paburkimas, bloginantis centrinį regėjimą. Atlikus elektroretinogramą nustatoma sumažėjusi fotoreceptorių funkcija. Šie pakitimai gali būti nustatomi dar prieš akių dugno pažaidą. Tiriant tinklainės audinius nustatyta, kad pigmentinio retinito atveju apankama dėl tinklainės fotoreceptorių (lazdelių ir kolbelių) genetiškai užprogramuotos degeneracijos [5].
Tinklainės pigmentai ir jų reikšmė regos funkcijai
Tinklainėje geltonoji dėmė yra atsakinga už centrinio regėjimo aštrumą. Pagrindiniai geltonosios dėmės pigmentai, liuteinas ir jo izomeras zeksantinas, yra karotinoidai, kuriuos sintetina augalai fotosintezės metu. Augaluose liuteinas ir zeksantinas dalyvauja fotosintezėje. Jie turi fotoprotekcinių savybių, kurios padeda išsklaidyti energijos perteklių šviesą kaupiančiuose baltymuose ir apsaugoti aplinkinius lipidus nuo laisvųjų radikalų – reaktyviojo deguonies junginių, susidarančių itin ryškios šviesos metu, žalos.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos oftalmologija“ 2014 Nr. 2