Kvėpavimo takų infekcijos – opi problema ir vaikams, ir suaugusiesiems. Viršutinių ir apatinių kvėpavimo takų infekcijas gali sukelti įvairūs mikroorganizmai. Nustatyta, jog dažniausi vaikų ir suaugusiųjų sukėlėjai yra rinovirusai, turintys daugiau nei 100 serotipų. Kasmet šie virusai sukelia apie 30–50 proc. kvėpavimo takų infekcijų, tačiau sezono metu gali siekti net iki 80 proc. Žinomi ir kiti virusai, kurie gali sukelti ūmines kvėpavimo takų infekcijas: koronavirusai, RSV, gripo virusas, paragripo virusas ir kt. [2]. Kita vertus, pasikartojančias kvėpavimo infekcijas sukelia bakterijos: Acinetobacter spp., Chlamydia pneumoniae, Enterobacteriaceae, Haemophilus influenzae, Legionella pneumophila, Moraxella catarrhalis, Mycoplasma pneumoniae, Nocardia asteroides, Pasteurella multocida, Pseudomonas aeruginosa, Staphylococcus aureus, Streptococcus pneumoniae, Streptococcus pyogenes. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad kvėpavimo takų infekcijos yra dažna vaikų sergamumo ir mirtingumo priežastis. Pasaulio sveikatos organizacija 1998 metais paskelbė, kad apatinių kvėpavimo takų infekcijos sudaro net 19 proc. visų mirties priežasčių vaikams, jaunesniems nei 5 metų. Vien 2000 metais tai sudarė 1,9 mln. vaikų mirčių, iš kurių 70 proc. Afrikoje ir Pietryčių Azijoje [3]. Todėl kvėpavimo takų infekcijos profilaktikos priemonių paieška yra svarbus šių dienų mokslininkų ir gydytojų uždavinys.
Sergamumui kvėpavimo takų infekcijomis įtakos turintys veiksniai
Sergamumo kvėpavimo takų infekcijomis dažnis kinta priklausomai nuo amžiaus. Maži vaikai serga 6–8 kartus per metus. Sergamumas mažėja su amžiumi, suaugusieji serga vidutiniškai 2 kartus per metus. Tyrimų duomenimis, darželius lankantys vaikai pirmaisiais metais serga net 50 proc. dažniau nei namuose prižiūrimi vaikai. Dažną sirgimą kvėpavimo infekcijomis lemia ir genetiniai
veiksniai, tačiau mechanizmas kol kas nenustatytas. Sergamumui kvėpavimo takų infekcijomis įtakos turi ir psichologinis stresas, sunkus fizinis darbas. Daugelis tyrėjų nurodo, kad svarbūs yra ir kiti veiksniai: rūkymas, aplinkos tarša, gretutinės ligos. Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra svarbiausias rizikos veiksnys, kuria sergant respiraciniai virusai ir bakterijos yra ypač dažnos. Kvėpavimo takų infekcijos yra priežastis net 50 proc. lėtinės obstrukcinės plaučių ligos paūmėjimų. Kiti svarbūs kvėpavimo infekcijų pasikartojimą lemiantys veiksniai yra įgimtos ar įgytos imuninės sistemos ligos [1].
Vaikų viršutinių kvėpavimo takų infekcijos
Dauguma respiracinių infekcijų ankstyvoje vaikystėje sukelia viršutinių kvėpavimo takų uždegimą, pasireiškiantį peršalimo simptomais – sloga, gerklės peršėjimu, kosuliu, užkimimu. Įprastai vaikams diagnozuojamas ūmus nosiaryklės uždegimas (nazofaringitas), ryklės ir gomurio tonzilių uždegimas (faringotonzilitas), ausų uždegimas (otitas), ryklės tonzilių uždegimas (adenoiditas), rinosinusitas ar gerklų uždegimas (laringitas). Mažiems vaikams šių ligų sukėlėjai dažniausiai yra virusai: rinovirusai (RV), koronavirusai, paragripo, gripo, respiraciniai sincitijaus virusai (RSV), adenovirusai, žmogaus metapneumovirusai [4]. Vasarą ūmios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos priežastimi gali būti enterovirusai. Neseniai atrasti bokavirusai taip pat siejami su ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis.
Visų šių infekcijų eiga įprastai yra lengva, tačiau kūdikiai ir maži vaikai dažnai karščiuoja, tampa mieguisti, prastai valgo. Nors specifinio gydymo nėra ir jo nereikia, tačiau minėti simptomai neramina ir paciento tėvus, ir gydytoją. Todėl ambulatorinėje praktikoje daliai šių vaikų nepagrįstai paskiriamas antibakterinis gydymas, nors turėtų būti skiriami tik antipiretikai/analgetikai (paracetamolis), daug geriamų skysčių, nosies plovimai jūros vandeniu ir kartais dekongestantai, sumažinantys diskomfortą dėl užburkusios nosies ir palengvinantys mažylio maitinimą.
Manoma, kad pūlinga sloga yra rinosinusito simptomas ir turi būti gydoma antibiotikais. Paskutiniųjų metų endoskopiniai ir radiologiniai (KT, BMR) tyrimai rodo, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai ūmiais virusiniais rinosinusitais serga 7–10 kartų per metus [5, 6, 7]. Tyrimai sustiprina nuomonę, kad kiekviena virusinė infekcija sąlygoja ūmaus virusinio rinosinusito epizodą. Tačiau ūmus virusinis rinosinusitas vaikams bakterine infekcija komplikuojasi retai – 0,5–2 proc. [5, 6]. Mucha ir bendraautoriai rekomenduoja bakterinį rinosinusitą įtarti ir spręsti dėl antibakterinio gydymo tik tada, kai, sergant virusine infekcija, simptomai sunkėja po 5 ligos dienų ir tęsiasi > 10 dienų [5, 6]. Taip pat reikia nepamiršti, kad vaikams iki 5–7 metų amžiaus virusinis nosiaryklės uždegimas dažnai lydimas gomurio tonzilių ūmaus ar paūmėjusio lėtinio bakterinio uždegimo (adenoidito), kuriam taip pat būdinga pūlinga sloga. Tokiu atveju dėl gydymo antibiotikais reikia spręsti individualiai, nes tiek pasikartojančių rinosinusitų, tiek adenoiditų atveju infekcinis procesas dažnai susijęs su alerginiu uždegimu ir kartais alergijos kontrolė efektyvesnė už kartotinį antibakterinį gydymą [7].
Antibakterinis gydymas vaikams, sergantiems viršutinių kvėpavimo takų infekcija, turėtų būti skiriamas, įtarus sunkią bakterinę kvėpavimo takų infekciją ar bakterinę ŪKTI komplikaciją.
Iš visų minėtų viršutinių kvėpavimo takų ligų tik vidurinės ausies uždegimas ir ryklės bei tonzilių uždegimas (faringotonzilitas) gali dažniau sukelti sunkių bakterinių komplikacijų [1, 7]. Vidurinis ausies uždegimas gali komplikuotis būgnelio perforacija, aplinkinių kaulinių struktūrų uždegimu (otoantritu, mastoiditu), CNS infekcija ar sepsiu. Bakterinis A gr. Β hemolizinio streptokoko (Streptococcus pyogenes A gr. β-haemolyticus – AGBHS) sukeltas faringotonzilitas gali lemti reumatinius širdies, inkstų pažeidimus ar vietines pūlingas komplikacijas. Todėl daugelyje literatūros šaltinių, rašančių apie racionalų antibakterinių preparatų vartojimą gydant vaikų viršutinių kvėpavimo takų ligas, antibakterinių preparatų indikacijose minimos būtent šios dvi ligos.
Ūmus bakterinis antgerklio uždegimas (ūmus epiglotitas) – trečioji bakterinė infekcija, kurią reikia laiku gydyti antibakteriniais vaistais, tačiau, įvedus privalomą vakcinaciją Haemophilus influenzae vakcina (Hib), šios infekcijos mūsų šalyje praktiškai nepasitaiko.
Plačiau apie tai skaitykite „Farmacija ir laikas“ 2015 Nr. 1