Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) – apatinių kvėpavimo takų liga, kuriai būdinga nevisiškai išnykstanti ir įprastai progresuojanti kvėpavimo takų obstrukcija, susijusi su nenormalia plaučių uždegimo reakcija į įkvepiamąsias kenksmingas daleles ar dujas. LOPL yra viena iš pagrindinių sergamumo ir mirtingumo priežasčių Europoje. Ligos gydymo išlaidos Europoje siekia 102 mlrd. eurų per metus; mirtingumas nuo LOPL svyruoja nuo 200 tūkst.–300 tūkst. kasmet. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, LOPL nusineša maždaug 2 mln. 750 tūkst. gyvybių (4,8 proc. mirčių) per metus.
Ilgai veikiantis inhaliuojamasis anticholinerginis vaistas tiotropis, atnaujintose 2015 metų GOLD rekomendacijose išlieka pirmos eilės vaistu palaikomajam vidutinio sunkumo ir labai sunkios LOPL gydymui, siekiant palengvinti ligos simptomus, pagerinti fizinio krūvio toleravimą, sveikatos būklę ir sumažinti paūmėjimų skaičių.
LOPL gydymas pagal 2015 metų GOLD gaires
Efektyvus LOPL gydymas apima keturis komponentus: įvertinti ir stebėti ligą, mažinti rizikos veiksnius, gydyti tiek stabilios eigos LOPL, tiek jos paūmėjimus. Norint skirti efektyviausią LOPL gydymą vaistais konkrečiam pacientui reikia atsižvelgti į LOPL sunkumą, paūmėjimų riziką, vaistų prieinamumą ir atsaką į gydymą. Labai svarbu – mesti rūkyti. Skiriant inhaliuojamuosius vaistus pacientas turi būti apmokytas tinkamai naudotis inhaliatoriumi, kad gydymo efektas būtų kuo geresnis.
Gydant stabilią LOPL, svarbu identifikuoti rizikos veiksnius ir jų vengti, ypač nustoti rūkyti. Vengti rizikos veiksnių svarbu tiek gydant LOPL, tiek profilaktikos tikslais. Nemedikamentinio gydymo pagrindas – ne tik metimas rūkyti, bet ir tinkamas fiziniu aktyvumas, reabilitacija. Nors dar nepakanka duomenų išgryninti LOPL sergančių pacientų atrankos reabilitacijai kriterijus, pastebėta, kad visiems jiems reabilitacija duoda naudos palaikant fizinį aktyvumą, gerinant fizinio krūvio toleravimą, mažinant dusulį ir nuovargį (įrodymų lygmuo A). Pasibaigus reabilitacijos periodui, pacientui ir toliau namuose atliekant išmoktus pratimus, bendroji sveikatos būklė išlieka geresnė nei prieš reabilitaciją (įrodymų lygmuo B).
LOPL sergančiųjų vakcinacijos klausimas sprendžiamas kiekvienoje šalyje atskirai.
LOPL gydymo vaistais tikslas – sumažinti simptomus (lengvinti simptomus, pagerinti fizinio krūvio toleravimą ir bendrąją sveikatos būklę) ir riziką (užkirsti kelią ligos progresavimui, tinkamai gydyti arba išvengti ligos paūmėjimų, sumažinti mirtingumą) [2, 8]. Šių tikslų reikia siekti taip, kad nepageidaujamas vaistų poveikis būtų kiek įmanoma mažesnis, – tai itin sunku, nes LOPL sergantys pacientai neretai turi gretutinių ligų, pvz.: širdies ir kraujagyslių, skeleto raumenų sistemos, metabolinį sindromą, osteoporozę, depresiją, plaučių vėžį. Gretutinės ligos gali turėti įtakos mirtingumui, dažninti hospitalizavimą, todėl jos turi būti tinkamai gydomos.
Ankstesnėse GOLD gairėse LOPL gydymo vaistais rekomendacijos buvo grindžiamos tik spirometrine klasifikacija, o dabar rekomenduojama LOPL gydymą skirti pagal pacientų grupes (1, 2 lentelės).
A grupės pacientams, turintiems mažai simptomų ir mažą LOPL paūmėjimo riziką, kurių FEV1 >80 proc. b. d., gydymais vaistais būtų reikšmingas naudos nesuteikia. Rekomenduojamas pirmos eilės gydymas – trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai dėl jų poveikio plaučių funkcijai ir dusuliui. Kaip alternatyva gali būti derinami keli trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai ar pridedama ilgai veikiančių bronchus plečiančių vaistų.
B grupės pacientams, turintiems daugiau simptomų, bet vis dar mažą paūmėjimų riziką, prioritetas teikiamas ilgai, o ne trumpai veikiantiems bronchus plečiantiems vaistams. Jei dusulys ryškus ir nepakanka vieno ilgai veikiančio bronchus plečiančio vaisto, gali būti skiriamas jų derinys. Kitas gydymas (trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai ar teofilinas skiriami tuo atveju, jei inhaliuojamieji bronchus plečiantys vaistai yra neefektyvūs ar neprieinami).
C grupės pacientams, turintiems mažai simptomų, bet didelę paūmėjimų riziką, kaip pirmos eilės vaistas skiriamas fiksuota inhaliuojamojo gliukokortikroido ir ilgai veikiančio beta 2 agonisto arba ilgai veikiančio anticholinerginio vaisto dozė. Kaip alternatyva gali būti skiriamas dviejų ilgai veikiančių bronchus plečiančių vaistų derinys ar inhaliuojamojo gliukokortikoido ir ilgai veikiančio anticholinerginio vaistų derinys. Tiek ilgai veikiantis anticholinerginis, tiek ilgai veikiantis beta 2 agonistas mažina LOPL paūmėjimų riziką. Fosfodiesterazės-4 inhibitorius derinyje su mažiausiai vienu ilgai veikiančiu bronchus plečiančiu vaistu turi būti skiriamas tada, jei pacientas turi lėtinį bronchitą. Kitas gydymas (trumpai veikiantys bronchus plečiantys vaistai ir teofilinas) skiriami tuo atveju, jei inhaliuojamieji bronchus plečiantys vaistai yra neefektyvūs ar neprieinami.
D grupės pacientams, kuriems pasireiškia gausybė LOPL simptomų, yra didelė paūmėjimų rizika, kaip pirmos eilės vaistas skiriama fiksuota inhaliuojamojo gliukokortikoido ir ilgai veikiančio beta 2 agonisto arba ilgai veikiančio anticholinerginio vaisto dozė (įrodymų lygmuo B). Antros eilės gydymas – trijų vaistų derinys (inhaliuojamasis gliukokortikoidas, ilgai veikiantis beta 2 agonistas, ilgai veikiantis anticholinerginis vaistas). Jei pacientas turi lėtinį bronchitą, prie pirmos eilės vaistų gali būti pridedamas fosfodiesterazės-4 inhibitorius. Fosfodiesterazės-4 inhibitorius efektyvus, kai pridedamas prie ilgai veikiančio bronchus plečiančio vaisto. Kitas gydymas (trumpai veikiantis bronchus plečiantis vaistas ir teofilinas arba karbocisteinas) skiriami tuo atveju, jei inhaliuojamieji bronchus plečiantys vaistai yra neefektyvūs ar neprieinami.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalo“ 2015 m. Nr. 1