Ukmergės ligoninė – viena iš mažų ligoninių, kurios gydytojai reanimatologai aktyviai įsitraukia į organų donorystės procesą. Mūsų šalyje yra 36 ligoninės, kurios pagal gydomų pacientų skaičių, gydomas ligas, turimą medicininę aparatūrą galėtų ruošti donorus.
Tačiau aktyviau donorus ruošia mažiau nei 10 ligoninių. Kodėl vienose ligoninėse mirus žmogui ir artimiesiems sutikus, donoriniai organai ruošiami transplantacijai, o kitose – ne: donoriniai organai yra užkasami?
Atsakymai gali būti keli. Organų donorystės pradžia – ligoninės reanimacijos skyriuje, kuriame, atlikus tam tikrus tyrimus, konstatuojama smegenų mirtis. Vadinasi, organų donorystės procesą gali „užvesti“ gydytojai reanimatologai. Kaip rodo Ukmergės ligoninės pavyzdys, be gydytojų kompetencijos, ypatingą reikšmę šiame procese turi jaunų gydytojų entuziazmas ir užsibrėžto tikslo siekis. Ši ligoninė per metus paruošia po keletą donorų – galima būtų sakyti, kad tik keletą. Tačiau vieno donoro organai gali išgelbėti 5 ligonių gyvybę (transplantavus širdį, kepenis, plaučius, du inkstus), į pasaulį gali žvelgti du iki tol dienos šviesos neregėję žmonės (po ragenos transplantacijos). Jei paruošiami du tokie multiorganiniai donorai, transplantacijų skaičius gerokai išauga. Žinoma, multiorganinį donorą (kai transplantacijai paimama daugiau nei vienas donorinis organas) paruošti nėra paprasta: jei donoras vyresnio amžiaus, yra sirgęs tam tikromis ligomis – ne visi organai gali tikti transplantacijai. Tačiau net jei paimami inkstai, ragenos – transplantacijos laukiančiųjų sąrašas vis tiek trumpėja.
Aktyviau įsijungiant į donorystės procesą ir kitoms tokio paties lygio ligoninėms, donorinių organų skaičius išaugtų, sumažėtų transplantacijos laukiančiųjų eilės, trumpėtų transplantacijos laukimo laikas.
NTB pranešimas