Gyd. doktorantė Aidana Lygnugarytė-Grikšienė
Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) skelbia : šiuo metu savižudybė yra viena iš trijų dažniausių 15–44 metų žmonių mirties priežasčių pasaulyje. Kasmet pasaulyje nusižudo apie 1 mln. gyventojų. Lietuvoje savižudybių rodiklis viršija Europos Sąjungos (ES) vidurkį tris kartus. Lietuva pagal savižudybių rodiklį yra paskutinėje vietoje iš 28 ES šalių.
Problemos aktualumas
Lietuvoje gyventojų mirties priežasčių struktūroje traumos ir kitos išorinės mirties priežastys užima trečią vietą. 2013 m. didžiausią išorinių mirties priežasčių dalį sudarė savižudybės – 30 proc. Savižudybės itin paplitusios tarp paauglių, jaunimo ir darbingo amžiaus žmonių (45–65 m.). Lietuvoje 2000 m. savižudybių skaičiaus rodiklis buvo 46,6 savižudybės 100 tūkst. gyventojų, 2007 m. savižudybių skaičius sumažėjo iki 30,4 savižudybių 100 tūkst. gyventojų (bet vis tiek šis rodiklis dar buvo beveik 2 kartus didesnis už pasaulio vidurkį), o 2013 m. vėl padidėjo iki 36,7. Lietuvoje kasmet nusižudo per tūkstantį žmonių, tai dvigubai daugiau nei žūstančių eismo įvykiuose. 2013 metais šalyje nusižudė 1085 asmenys (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Higienos instituto duomenys). LSMU Psichiatrijos klinika atsižvelgdama į problemos aktualumą atlieka suicidologinius tyrimus.
Atlikti suicidologiniai tyrimai
Pirmasis tyrimas suicidologijos tema Psichiatrijos klinikoje vykdytas 1990–1993 m. SMD būrelio nariams vadovaujant doc. dr. Reginai Satkevičiūtei. Ji 1993-05-06 trečiojoje biologijos mokslų studentų konferencijoje Kaune perskaitė pranešimą „Vaikų ir paauglių savižudybių rizikos faktoriai“.
Doc. dr. Dariaus Leskausko 2000 m. apginta disertacija „Ryšiai tarp paauglių mergaičių bandymų žudytis ir klinikinės depresijos“.
Darbo tikslas buvo apibūdinti 14–15 metų amžiaus paauglių mergaičių bandymų žudytis priežastis ir nustatyti, koks ryšys yra tarp šių bandymų žudytis ir kliniškai pasireiškiančios depresijos.
Pagrindinės darbo išvados ir rekomendacijos. Sprendžiant, kokia pagalba reikalinga bandžiusioms žudytis paauglėms, negalima remtis vien somatinės būklės sunkumu, elgesiu po bandymo žudytis ir nurodomu tokio poelgio tikslu, nes šie požymiai neleidžia spręsti apie joms būdingą psichopatologiją. Visoms bandančioms žudytis paauglėms reikalingas išsamus psichikos būklės ir bandymo žudytis aplinkybių įvertinimas, atliekamas vaikų psichiatro ar psichologo. Kliniškai pasireiškiantis depresijos sindromas yra būdingas pusei po bandymo žudytis į ligoninę patenkančių paauglių mergaičių ir pasireiškia įvairių TLK-10 klasifikacijos psichikos sutrikimų struktūroje. Todėl, vertinant bandžiusių žudytis nepilnamečių psichikos būklę ir planuojant reikiamą gydymą, būtina atsižvelgti į klinikinę depresiją, net jeigu yra akivaizdūs kitos psichopatologijos požymiai. Vertinant, ar bandžiusiai žudytis paauglei yra būdinga klinikinė depresija, reikia atsižvelgti į šį poelgį išprovokavusio tarpasmeninio konflikto pobūdį, pasiruošimo bandymui žudytis trukmę ir praeityje buvusių minčių apie savižudybę trukmę. Praeityje buvę bandymai žudytis neleidžia spręsti apie tai, ar bandančiai žudytis paauglei yra būdinga klinikinė depresija. Problemos šeimoje ir patirta prievarta/smurtas turi įtakos paauglių mergaičių bandymui žudytis, nepriklausomai nuo joms būdingos psichopatologijos, todėl būtina atsižvelgti į šiuos veiksnius planuojant bandžiusioms žudytis paauglėms reikalingą medicininę, psichologinę ir socialinę pagalbą. Tyrimo rezultatai parodė, kad klinikinė depresija yra vienodai dažna tarp bandančių žudytis vyriškosios ir moteriškosios lyties vaikų ir paauglių. Todėl nepilnamečių savižudiško elgesio prevencijai svarbu abiejų lyčių vaikams dar iki paauglystės pradžios pradėti programas, orientuotas į klinikinės depresijos atpažinimą ir gydymą. Tyrimo rezultatai rodo, kad bandymų žudytis skaičiaus augimo paauglių mergaičių grupėje negalima paaiškinti vien tik klinikinės depresijos dažnumo didėjimu. Todėl šio reiškinio prevencijai reikalingos ir programos, skirtos spręsti prievartos/smurto, santykių šeimoje problemas, taip pat problemų sprendimo įgūdžiams gerinti.
Dr. Algirdo Jaro 2008 m. apginta disertacija „Paauglių savižudžio elgesio ir jo ryšių su psichikos sutrikimais, asmenybės ypatumais bei psichosocialiniais veiksniais vertinimas“.
Darbo tikslas buvo įvertinti paauglių savižudišką elgesį ir jo ryšius su psichikos sutrikimais, asmenybės ypatumais bei psichosocialiniais veiksniais.
Pagrindinės darbo išvados. Berniukų ir mergaičių savižudiškas elgesys reikšmingai skyrėsi. Tarp berniukų, lyginant su mergaitėmis, buvo daugiau paplitęs savęs žalojimo aktas, korimasis, savižudybei jie dažniau rinkosi atokesnę aplinką, pirmąją pagalbą jiems dažniau teikė pašaliniai asmenys, kaip savižudybės priežastį dažniau nurodė konfliktus šeimoje ir su draugais. Mergaitės, lyginant su berniukais, dažniau bandė žudytis vartodamos medikamentus, savižudybei rinkosi tėvų namų aplinką, pirmąją pagalbą joms dažniau teikė šeimos nariai, kaip savižudybės priežastį dažniau nurodė konfliktus su draugais ar mylimuoju. Depresijos bei šizofreniniai sutrikimai diagnozuoti daugiau nei tris kartus dažniau bandžiusiems žudytis berniukams nei mergaitėms, o adaptacijos ir (ar) elgesio sutrikimai – beveik du kartus dažniau bandžiusioms žudytis mergaitėms nei berniukams. Depresijos ir nerimo simptomų nustatyta beveik ketvirtadaliui bandžiusių žudytis berniukų ir mergaičių. Paaugliams berniukams savižudiško elgesio galimybę reikšmingai didino polinkis į pesimizmą ir nerimastingumą, o reikšmingai mažino – padidėjęs dėmesio siekimas bei aktyvumas daugelyje veiklos sričių; mergaitėms savižudiško elgesio galimybę reikšmingai didino blogesnė emocijų ir elgesio kontrolė bei stiprus dėmesio siekimas, o reikšmingai mažino – perdėtas susirūpinimas savo sveikata. Berniukams, lyginant su mergaitėmis, nustatyta reikšmingai mažesnė savižudiško elgesio galimybė. Paaugliams berniukams savižudiško elgesio galimybę reikšmingai didino nevadovaujančios motinos ir tėvo pareigos, paauglio žalingi įpročiai, patenkinama ir bloga savijauta šeimoje ar tarp bendraamžių, o mergaitėms – nepilna šeima, bedarbis tėvas, žalingi įpročiai, patenkinama ar bloga savijauta ir taikomos fizinės bausmės šeimoje. Berniukams ir mergaitėms nustatyta vienoda savižudiško elgesio galimybė.
Dr. Aidos Kunigėlienės 2014 m. apginta disertacija „Išgyvenusių po mėginimo žudytis ir gydytų psichiatrijos stacionare pacientų mėginimo žudytis ypatumai, pobūdis, jų sąsajos su psichikos sutrikimais ir socialinėmis-demografinėmis charakteristikomis“.
Disertacijos santrauka spausdinama šiame „Psichiatrijos aktualijų“ numeryje.
Atliekamas tyrimas
Atsižvelgiant į savižudybių problemos aktualumą, daugelyje šalių imtasi priemonių, skirtų savižudybių prevencijai. Skiriamos 5 pagrindinės prevencijos sritys [4, 7]:
- Visuomenės bei specialistų mokymo programos;
- Didelės rizikos asmenų atrankos metodai;
- Psichikos sutrikimų gydymas;
- Prieigos prie mirtinų priemonių apribojimas;
- Informacijos apie savižudybes pateikimas žiniasklaidoje.
Įvertinus atlikus mokslinius tyrimus savižudybių prevencijos programų efektyvumo vertinimo srityje, galima iškelti hipotezę, kad sveikatos priežiūros specialistų mokymai yra būtini kaip vienas iš savižudybių prevencijos metodų. Tyrimai patvirtina, kad viena iš perspektyviausių savižudybių prevencijos priemonių – sveikatos priežiūros specialistų mokymai. Šie asmenys dažniausiai susiduria su potencialiai pažeidžiamais asmenimis, jie yra arčiausiai ir gali identifikuoti savižudybės riziką turinčius asmenis bei suteikti pirminę paramą ir siųsti tolesnės pagalbos. Šių asmenų mokymai padeda sumažinti savižudišką elgseną [5, 6].
Plačiau skaitykite „Psichiatrijos aktualijos“ 2015 Nr. 1