Abdominalinis chirurgas, onkologas, Nacionalinio vėžio instituto profesorius Narimantas Evaldas Samalavičius skaičiuoja poros dešimtmečių klinikinio, o nuo 2005-ųjų – ir vadovaujamojo darbo: iš pradžių Onkochirurginiam centrui, o pastaruosius porą metų – visai įstaigai, patirtį. Profesorius – daugybės kviestinių paskaitų lektorius, kelių šimtų pranešimų, mokslinių straipsnių ir tezių profesine tematika lietuvių ir anglų kalbomis autorius. Tokia būtų trumpa kolegų bei pacientų gerbiamo ir labai palankiai vertinamo gydytojo darbinės veiklos faktų grandinė. O koks profesorius kasdienybėje, namuose, šeimoje, kaip jis realizuoja save gyvenime? Atsakymus pateikia pats profesorius.
Šaknys
Manyčiau, jog žmogui labai didelę įtaką daro ikimokyklinės įstaigos, mokyklos, universitetai, mokytojai, dėstytojai ir kiti žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime, bet vis dėlto pagrindinis vaidmuo tenka tėvams, šeimai. Mes visi kažką iš savo tėvų paveldime, bet ir aplinka, kurioje užaugame, yra neabejotinai reikšminga. Mano mama Stanislava Samalavičienė buvo ilgametė Vilniaus užsienio kalbų kursų – sovietiniais metais vienintelės įstaigos, kur buvo galima mokytis užsienio kalbų baigus įprastines studijas – direktorė, anglų kalbos specialistė. Tėtis Stasys Samalavičius – vienas žymiausių Vilniaus istorikų (jo vardu Vilniuje pavadinta gatvė), taip pat ilgametis Paminklų konservavimo instituto darbuotojas, Vilniaus universiteto ir kitų mokyklų dėstytojas. Abu mano tėvai baigė aukštuosius mokslus ir skatino mums žengti kaip galima toliau į priekį. Mano tėčio šeimoje anglų kalba buvo įprastas reiškinys. Tėčio tėvas 24 metus gyveno Amerikoje. Grįžęs į Lietuvą vedė ir apsigyveno Seirijuose. Kadangi puikiai mokėjo anglų kalbą (rašyti, skaityti ir kalbėti), ėmė teikti juridines paslaugas, ypač siekiantiems kompensacijos už tarnybą Amerikos kariuomenėje (daugiausia I Pasaulinio karo metais). Taigi, anglų kalba buvo stipriai įsišaknijusi mūsų šeimoje. Puikiai ją išmoko ir mano tėvai bei aš su dviem vyresniais broliais. Šiandien anglų kalbos mokėjimas nieko nestebina – tai jau beveik būtinybė, kuri mums visiems padėjo atverti kelią į gyvenimą.
Pasirinkimas
Mokykloje mokiausi gerais ir labai gerais pažymiais. Ne paslaptis, kad tuomet žmonių galimybės priklausė nuo daugelio dalykų, o nuo pažymių – ypač, todėl aš galėjau rinktis bet kurią profesiją. Medicina mane sudomino ne iškart. Apie ją mokykloje daug negalvojau. Tada labiau domino astronomija, fizika, vienu metu netgi buvau linkęs rinktis klasikinių kalbų studijas, tačiau besimokydamas S. Nėries vidurinės mokyklos 11 klasėje galutinai nusprendžiau tapti gydytoju.
Šį pasirinkimą lėmė įvairūs veiksniai ir aplinkybės, bet vienas ir turbūt svarbiausias – gyvas mano vyresnio brolio pavyzdys. Jis jau kelerius metus studijavo mediciną, todėl galėdavau apsilankyti Medicinos fakultete, susipažinti su ta aplinka, kurioje jis mokėsi. Studijos labai patiko ir nebeliko kito pasirinkimo. 1984 metais baigęs S. Nėries vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.
Darbas
1990-aisiais baigęs studijas tapau rezidentu ir dar po ketverių metų jau galėjau džiaugtis garbingo gydytojų gildijos nario teisėmis ir… nelengva atsakomybės našta.
Pirmoji mano darbovietė – Vilniaus universiteto Raudonojo Kryžiaus ligoninė, vėliau vadinta Centro ligonine. Darbą šioje įstaigoje pradėjęs paskutiniais rezidentūros metais (1993 m.), joje dirbau iki 2005 metų.
Mano specialybė yra pilvo chirurgija (taip pat nemažai teko dirbti virškinimo trakto endoskopijos srityje, atlikti įvairias procedūras), o gretutinė specialybė – koloproktologija. Šiandien daugiausia dėmesio skiriu chirurginei onkologijai. Nacionaliniame vėžio institute, kuris anksčiau vadinosi Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, pradėjau dirbti 2005 metų gegužės mėnesį, laimėjęs konkursą į Onkochirurgijos centro vadovo pareigas. Šias pareigas vykdau iki šiol, o nuo 2013 metų vasario vadovauju Nacionaliniam vėžio institutui.
Mokytojai
Neretai profesiją atrandi per žmogų. Džiugiomis laikau vaikystės pažintis su tėvų artimais draugais. Tai garbūs kardiochirurgai prof. Vytautas Sirvydis ir prof. Giedrius Uždavinys, radiologas prof. Kazys Ambrozaitis, prieš trejus metus perkopęs garbią 100 metų sukakties ribą, ilgametis onkologas prof. Mečislavas Stukonis (mirė prieš keletą mėnesių), onkologė doc. Z. Stukonienė, ilgametė Vilniaus Universiteto medicinos fakulteto dekanė prof. Zita Aušrelė Kučinskienė, genetikas prof. Vaidutis Kučinskas ir kiti. Didžiausią vaidmenį man, kaip chirurgui, suvaidino Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjas chirurgas Romanas Kęstutis Drąsutis. Su juo kartu dirbau nuo rezidentūros pražios – apie 15 metų. Tai labai patyręs ir gerbiamas chirurgas. Šie žmonės man tapo geriausiais gydytojų pavyzdžiais, kuriais visą laiką norėjosi sekti. Jie skatino mane domėtis mediko darbu, tobulėti, siekti konkrečių tikslų.
Plačiau skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnale“ Nr.2, 2015