Cistiniai kasos dariniai: nomenklatūra, klasifikacija, savitieji požymiai, radiologiniai diagnostikos sunkumai ir galimybės
Gyd. Inga Zaborienė
LSMU MA Radiologijos klinika
Šioje sisteminėje analizėje siekiama apžvelgti įvairių autorių pateikiamus diferencinius cistinių kasos navikų radiologinius diagnostikos požymius, padedančius atskirti juos vieną nuo kito, įvertinti atliekamų radiologinių tyrimų eiliškumą bei svarbą ir gydymo bei stebėsenos algoritmus.
Įvadas
Cistiniai kasos dariniai – anksčiausiai nustatoma ikivėžinė kasos liga, todėl svarbu laiku juos diagnozuoti ir tiksliai diferencijuoti. Kol į klinikinę praktiką nebuvo įdiegti daugiapjūvės kompiuterinės tomografijos (DKT) ir magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) aparatai, cistiniai kasos dariniai buvo nustatomi gana retai (mažiau nei 10 proc. visų kasos darinių). Pastaraisiais metais jų nustatoma vis daugiau. Išpopuliarėjus pilvo organų kompiuterinei tomografijai (KT), cistiniai kasos dariniai nustatomi gana dažnai, tačiau jų tikslus apibūdinimas ir diferencinė diagnostika tebėra problemiški, nes morfologija persipina su kitais cistiniais kasos pažeidimais.
Cistinių kasos navikų klasifikacija
Ne neoplazinės cistos
Pačios dažniausios ne neoplazinės cistos yra serozinė cistadenoma ir pseudocista. Retos – tikroji kasos cista, retencinė cista ir limfoepitelinė cista.
Serozinė cistadenoma (SCN) – gerybinis solitarinis, cistinis kasos auglys, augantis iš centrinių acinarinių ląstelių. Dauguma SCN yra mikrocistinės, tačiau pagal augimo pobūdį skiriami dar du jos tipai: makrocistinė ir solidinė.
Auglys gana retas, sudaro 1–2 proc. visų egzokrininių kasos darinių. Vidutinis ligonių amžius – 66 metai (nuo 34 iki 91), dažniau serga moterys (70 proc.).
Etiologija ir patogenezė nėra aiškios. Dažnesnis moterų sergamumas rodo, jog įtakos gali turėti lytiniai hormonai ar genetiniai veiksniai. Genetiniais tyrimais patvirtinta, jog navikas susijęs su Von Hippel-Lindau liga. Dažniausiai dariniai susiformuoja kasos kūno ir uodegos srityje (50–75 proc.), kiti – kasos galvos srityje. Apie 30 proc. darinių randama atsitiktinai įprastinio profilaktinio patikrinimo ar autopsijos metu. Apie 2/3 pacientų klinikiniai simptomai pasireiškia dėl lokalaus masės efekto: pilvo skausmas, čiuopiamas darinys, pykinimas, vėmimas ir svorio mažėjimas. Gelta dėl bendrojo tulžies latako (BTL) obstrukcijos pasitaiko retai, net jei darinys yra kasos galvoje. Kasos serumo naviko žymenys būna normalūs.
Apžvalginėje pilvo rentgenogramoje kartais galima matyti minkštųjų audinių darinį ar darinio kalcinatus. Kontrastiniuose bario tyrimuose dažniausiai matomas paplatėjęs dvylikapirštės žarnos spindis, skrandžio ar storosios žarnos kilpos dislokacija dėl išorinio spaudimo. Ultragarsinio (UG) tyrimo vaizdas priklauso nuo mikrocistų dydžio. Kai auglį sudaro smulkios cistos (< 2 mm), tiriant UG kasoje matyti homogeniškas, solidinis, aiškiai ribotas darinys. Darinys dažniausiai būna hiperechogeniškas, palyginti su aplinkine kasos parenchima. Pertvarų ir centrinio rando UG tyrimo metu dažniausiai nematyti. Jei cistos didesnės, jos matomos kaip anechogeniškos struktūros lygiomis plonomis sienomis nuo 5 iki 20 mm. Galima matyti apkalkėjusį centrinį randą, nuo kurio driekiasi akustinis šešėlis.
KT vaizduose cistos matomos, kai yra ne per mažos. Natyviniuose KT vaizduose dariniai hipodensiniai (10–40 HV), inkapsuliuoti ir skiltėti. Kontrastinės KT vaizduose galima matyti homogenišką darinio kontrastavimąsi ar lokaliai kontrastinę medžiagą kaupiančias solidines naviko dalis su žvaigždės formos jungiamojo audinio pertvaromis ir periferijoje esančiu žiedu. Kontrastinės KT vaizduose darinys gali atrodyti kaip homogeniškas ar heterogeniškas, hipodensinis, solidinis ar daugiacistis. Geriau nei UG tyrimo metu matomas centre esantis apkalkėjęs randas. Darinio periferijoje pasitaiko cistų, kurios yra didesnės nei 20 mm skersmens. Johnson ir bendr. nustatė, jog tiriant UG, kai cistų skersmuo nesiekia 2 cm ir jų yra daugiau nei šešios, adenomos diagnozę galima nustatyti 78 proc. tikslumu, o KT – 93 proc. tikslumu.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Gastroenterologija ir hepatologija“ 2015 Nr. 1