Magnio vaidmuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų patogenezėje

II dalis

Magnis, ketvirtas pagal paplitimą žmogaus organizme katijonas, dalyvauja keliuose gyvybiškai svarbiuose fiziologiniuose, biocheminiuose ir ląsteliniuose procesuose, kontroliuojančiuose širdies ir kraujagyslių sistemos funkciją. Jis vaidina esminį vaidmenį reguliuojant kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą, endotelio ląstelių funkciją bei miokardo dirglumą, todėl yra labai reikšmingas širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL), kaip antai: arterinės hipertenzijos, aterosklerozės, išeminės širdies ligos, širdies nepakankamumo, širdies ritmo sutrikimų, patogenezei.

Šiame apžvalginiame straipsnyje aptariamos vazodilatacinės, uždegimą slopinančios, antiišeminės ir antiaritminės magnio savybės bei dabartinis šio mikroelemento vaidmuo ŠKL profilaktikoje ir gydyme.

Taigi galima manyti, kad maža Mg2+ koncentracija prisideda prie vainikinių arterijų aterosklerozės patogenezės. Be to, ARIC studijos metu ištyrus ryšį tarp Mg2+ ir išeminio insulto nustatyta, kad maža Mg2+ koncentracija serume yra susijusi su padidėjusia išeminio insulto rizika.

Neseniai atliktoje perspektyviųjų kohortinių studijų metaanalizėje Qu su bendr. nagrinėjo ryšį tarp Mg2+ suvartojimo su maistu bei Mg2+ koncentracijos serume ir bendros ŠKL komplikacijų rizikos. 11 pirminių studijų analizė atskleidė nelinijinį atvirkštinį ryšį tarp Mg2+ suvartojimo su maistu ir bendros ŠKL komplikacijų rizikos (pnelinijinis = 0,024). Ryškiausias ŠKL komplikacijų rizikos sumažėjimas fiksuotas grupėje pacientų, kurie suvartodavo 150–400 mg Mg2+ per dieną. Didesnis suvartojamo Mg2+ kiekis nebuvo susijęs su tolesniu ŠKL komplikacijų rizikos mažėjimu. Mg2+ koncentracijos serume padidėjimas 0,1 mEq/l buvo linijiniu ryšiu susijęs su 9 proc. ŠKL komplikacijų rizikos sumažėjimu. Vis dėlto autoriai pastebėjo reikšmingą duomenų, pagrindžiančių koreliaciją tarp Mg2+ suvartojimo su maistu ir Mg2+ koncentracijos serume, trūkumą. Taigi, žinant ŠKL paplitimo ir Mg2+ stokos mityboje mastus, nedelsiant reikalingos gerai organizuotos kohortinės studijos, kurios galėtų nustatyti ryšį tarp Mg2+ suvartojimo su maistu, Mg2+ koncentracijos serume (ar intraląstelinio) ir ŠKL komplikacijų rizikos.

 

Magnis ir miokardas

 

Antiišeminis poveikis

Mg2+ kardioprotekcinis poveikis gerai žinomas. Keliose mokslinėse studijose nustatyta, kad reperfuzija po miokardo išemijos sukelia Ca2+ perteklių ląstelių citoplazmoje. Mg2+ miokardo išemijos atveju prie ląstelių apsaugos prisideda taip: 1) veikdamas kaip Ca2+ antagonistas ir mažindamas Ca2+ perteklių, 2) saugodamas ląstelinį adenozino trifosfatą (ATF) magnio druskos pavidalu ir tokiu būdu palaikydamas nuo energijos priklausomų ląstelinių procesų vyksmą, 3) mažindamas miokardo deguonies suvartojimą (mažina širdies susitraukimų dažnį, miokardo kontraktiliškumą, sisteminį pokrūvį bei katecholaminų indukuotą deguonies poreikį) ir 4) saugodamas išemiją patyrusį miokardą nuo oksidacinio pažeidimo. Atsižvelgiant į šias Mg2+ savybes, nėra nieko keista, kad gydymas Mg2+ buvo plačiai tyrinėjamas ūminio miokardo infarkto (MI) aplinkybėmis. LIMIT- 2 (angl. Leicester Intravenous Magnesium Intervention Trial-2) buvo pirmoji atsitiktinių imčių placebu kontroliuojama dvigubai akla studija, kurioje atskleistas į veną skiriamo magnio veiksmingumas mažinant ankstyvą mirštamumą po ūminio MI. 2316 pacientų, kuriems įtartas ūminis MI, buvo atsitiktine tvarka suskirstyti į MgSO4 ir placebo grupes. MgSO4 grupėje nustatytas 24 proc. santykinio mirštamumo per 28 dienas sumažėjimas ir 25 proc. kairiojo skilvelio nepakankamumo dažnumo sumažėjimas. Šios studijos metu padaryta išvada, kad į veną skiriamas MgSO4 yra paprastas, saugus ir priimtinas ūminio MI gydymo komponentas, o jo veiksmingumas mažinant ankstyvąjį mirštamumą yra panašus į (tačiau nepriklausomas nuo) trombolizės ar antitrombocitinio gydymo.

Vis dėlto vėliau atliktų dviejų didelės apimties studijų – ISIS- 4 (angl. International Study of Infarct Survival) ir MAGIC (angl. Magnesium in Coronaries) – metu gydymo magniu naudos ūminio MI atveju įrodyti nepavyko. ISIS- 4 studijoje 58 050 pacientų, kuriems įtartas ūminis MI, atsitiktine tvarka suskirstyti į geriamojo kaptoprilio, geriamojo modifikuoto atpalaidavimo mononitrato bei intraveninio MgSO4 grupes. MgSO4 grupėje nustatytas padidėjęs mirštamumas per 35 dienas bei didesnis kardiogeninio šoko ir ŠN paplitimas. Jokios gydymo MgSO4 naudos neužfiksuota nė viename tiriamųjų pogrupyje nepriklausomai nuo gydymo pradžios ar trombolizės taikymo. MAGIC studijoje lygintas trumpalaikis 6213 pacientų, kontroliuojamųjų studijų, lyginusių kartu su įprastu gydymu skiriamų magnio preparatų ir placebo veiksmingumą ūminį MI patyrusiems pacientams, metaanalizės išvados yra tokios: 1) neatrodo, kad magnis galėtų sumažinti ankstyvuoju ar vėlyvuoju periodu gydomų pacientų bei pacientų, kuriems atlikta trombolizė, mirštamumą; 2) neatrodo, kad didelėmis dozėmis (≥75 mmol) skiriamas magnis galėtų sumažinti mirštamumą; 3) magnis gali sumažinti skilvelių virpėjimo, skilvelinės tachikardijos ir skubaus gydymo reikalingų sunkių aritmijų dažnumą, tačiau jis gali padidinti hipotenzijos, bradikardijos ir veido paraudimo atvejų dažnumą; 4) mažomis dozėmis (

Apskritai, remiantis šiuo metu prieinamais mokslo įrodymais, nėra indikacijų ūminį MI patyrusiems pacientams rutiniškai skirti magnio į veną. Vis dėlto, atsižvelgiant į eksperimentinių tyrimų duomenis, kad Mg2+ turi kardioprotekcinių savybių, perspektyvius tyrimų su gyvūnais studijų rezultatus, santykinai mažą kainą, lengvą skyrimo būdą bei gerą toleravimą, prieš galutinai atsisakant šio nebrangaus preparato tikriausiai būtų prasminga naujose klinikinėse studijose pakartotinai įvertinti galimą terapinę Mg2+ naudą gydant ūminį MI.

Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2015 Nr. 5