Makšties infekcija – viena dažniausių moterų kreipimosi pas ginekologą priežasčių. Išorinių lyties organų ir makšties kandidozė – tai antra pagal dažnį makšties infekcinė liga po bakterinės vaginozės, kuri sudaro maždaug trečdalį visų vaginito atvejų. Neretai makšties kandidozė yra sutrikusio imuniteto ženklas, gydymo plataus spektro antibiotikais pasekmė, netinkamo gyvenimo būdo ar įpročių, kontraceptikų su gausiu estrogenų kiekiu vartojimo pasekmė, neretai pasitaiko ir nėštumo metu.
Literatūroje yra duomenų apie galimą genetinę predispoziciją, lėtinių ligų įtaką ir kitas grybelinės kilmės vulvovaginito priežastis. Atskirų pavienių ligos atvejų gydymas paprastai nesuteikia didelio rūpesčio, nes galima rinktis iš įvairių rekomendacijose pateikiamų gydymo schemų, atsižvelgiant ir į sergančiosios poreikius. Tačiau sudėtingesni yra pasikartojančios grybelinės infekcijos atvejai, kurių kiekvienas gali išsiskirti savais niuansais, – atsparumas įprastam gydymui, dažnesnės kitos Candida grybelinės infekcijos rūšys (ne Candida albicans), nepakankamai geri trumpalaikio gydymo rezultatai ir pan.
Grybelinės kilmės vulvovaginitas
Išorinių moters lytinių organų ir makšties kandidozė (pav.) paliečia daugiau kaip 75 proc. vaisingo amžiaus moterų [1]. Sukėlėjas – mieliagrybiai, kurių dauguma priklauso Candida genties grybeliams (dar kitaip literatūroje vadinama Candida grybelių sukeltas vulvovaginitas, vulvovagininė kandidozė, kandidamikozė). Liaudyje ši liga dažnai vadinama „pienlige“. Candida genties grybeliai yra normalios makšties mikrofloros dalis. Kandidamikozė pasireiškia tada, kai normaliomis sąlygomis šio grybelio augimą makštyje slopinančių bakterijų skaičius sumažėja (dėl antibiotikų ar kitų veiksnių) arba Candida virulentiškumas padidėja (pvz., dėl estrogenų) [3]. Beveik 90 proc. atvejų sukėlėjas yra Candida albicans [2]. Non albicans rūšys, ypač Candida glabrata ir retais atvejais Saccharomyces cerevisiae, sukelia mažiau kaip 10 proc. visų vulvovaginitų [4].
Svarbūs ligos rizikos veiksniai. Esant didesniam estrogenų kiekiui makštyje kolonizuojantis Candida grybelis nustatomas bent 20 proc. moterų [4]. Nėštumo pabaigoje ir nusilpusią imuninę sistemą turinčioms moterims ši liga padažnėja iki mažiausiai 30 proc. Sutrikusi apsauginė gleivinės funkcija, genų polimorfizmas, alergijos, padidėjusi gliukozės koncentracija serume ir jos svyravimai, antibiotikai, psichosocialinis stresas ir padidėjusi estrogenų koncentracija, imunosupresija ir t. t. didina kandidozinio vulvovaginito riziką.
Kandidamikozės klinikiniai simptomai gali būti įvairūs, tačiau dažniausiai pacientės skundžiasi deginimo, peršėjimo jausmu išoriniuose lytiniuose organuose, makštyje (ypač po lytinių santykių ar pasišlapinus), išorinių lyties organų niežuliu (dažniausiai prasideda prieš mėnesines), gali būti negausus kraujavimas iš makšties, skausmingas šlapinimasis, skausmingi lytiniai santykiai, varginti makšties sausmė, būdingos makšties išskyros (baltos, varškinės, prilimpančios, tačiau paprastai bekvapės; pH atitinka normalių makšties išskyrų – 3,5-4,5).
Kandidamikozė skiriama į nekomplikuotą ir komplikuotą. Nekomplikuota kartojasi retai (infekcijos epizodai ne dažnesni kaip 3 kartus per metus), pasireiškia lengva klinika, sukėlėjas – Candida albicans, pacientė neturi imunodeficito, neserga kitomis gretutinėmis ligomis, nesilaukia. Komplikuota kandidamikoze vadinama liga, kuri pasireiškia ženklia klinika, kartotine eiga (kartojasi ≥4 kartus per metus, infekcija patvirtinta pasėliu), sukelta Candida non albicans rūšių (ypač Candida glabrata), lydima cukrinio diabeto, nėštumo ar imunosupresijos [2].
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2015 Nr. 10