Kochlearinės implantacijos teikiama nauda viršijo visus jų kūrėjų nustatytus lūkesčius. Naudą pripažįsta ir tie, kurie šį reabilitacijos metodą vertino skeptiškai. Galimybė girdėti kalbos garsus bei komunikuoti verbaline kalba suteikia implantų naudotojams galimybę visiškai socialiai adaptuotis girdinčiųjų bendruomenėje, baigti mokslus bei įgyti norimą specialybę.
Žymus klausos sutrikimas ankstyvoje vaikystėje turi įtakos ankstyvų bendravimo įgūdžių vystymuisi bei kalbos raidos atsilikimui. Vaikui augant, blogesni kalbiniai įgūdžiai neigiamai paveikia mokymosi rezultatus ir tolesnes įsidarbinimo galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais pacientai, turintys klausos negalią, buvo mokomi bendrauti pasitelkiant vaizdines priemones: ženklų kalbą, skaitymą iš lūpų bei rašytinę kalbą. Šie metodai ne visada būdavo veiksmingi. Autoriai cituoja Conrad (1979) ir bendraautorius, kurių atliktas tyrimas parodė, jog, nepaisant mokytojų bandymų išmokinti negirdinčius vaikus kalbėti, daugeliu atvejų šie baigdavo mokyklą taip ir neišmokę verbalinės kalbos [1]. Pradėjus kurtumą reabilituoti pirmaisiais kochleariniais implantais, buvo tikimasi, jog geresnis kalbos garsų girdėjimas nulems ir greitesnį šių pacientų kalbos vystymąsi. Buvo dedama daug vilčių, jog itin prastos klausos vaikų mokymosi rezultatai bent kiek pagerės. Pirmieji lūkesčiai dėl tokio tipo klausos reabilitacijos metodo buvo itin atsargūs: tikėtasi, jog kurtieji lengviau supras aplinkos garsus bei lengviau skaitys iš lūpų.
Laikas parodė, jog kochlearinė implantacija visiškai pateisino šias viltis ir lūkesčius bei juos pranoko. Pastaruoju metu darosi įprasta, jog vaikai, turintys ženklų klausos sutrikimą (daugiau nei 160 tūkst. vaikų visame pasaulyje dabar naudoja kochlearinius implantus), gali ne tik gerai ar net puikiai suvokti kalbos garsus, bet ir patys suprantamai kalbėti. Dėl to šie pacientai puikiai adaptuojasi socialinėje erdvėje, bendrauja su bendraamžiais, gali baigti mokslus bei įgyti pageidaujamą specialybę [2]. Taigi kochleariniai implantai yra saugūs, patikimi ir efektyvūs.
Šiame straipsnyje apžvelgiama kochlearinės implantacijos raida pasaulyje, jos rezultatai bei ateityje numatyti iššūkiai, susiję su šiuo klausos reabilitacijos metodu.
Kandidatų pokyčiai
Kochlearinių implantų eros pradžioje pastarieji būdavo skiriami tik visiškai kurtiems pacientams – dažniausiai suaugusiems, kartais ir visiškai kurtiems vaikams. Vėliau šio klausos reabilitacijos metodo taikymo indikacijos labai keitėsi ir dabar kochlearinė implantacija yra atliekama, jei pacientai:
- gimė kurti;
- pirmaisiais gyvenimo metais neteko klausos;
- vaikams, kurių klausos likučiai yra menki;
- pacientams, kurie kartu su klausos sutrikimu turi ir kitų organų sistemų defektų.
Pastaruoju metu kochlearinė implantacija pacientams gali būti atliekama:
- abiejose ausyse;
- pacientas gali dėvėti kochlearinį implantą vienoje ausyje, o klausos aparatą – kitoje;
- kurčių tėvų vaikams;
- paaugliams, kurie yra nepatenkinti klausos aparatų efektyvumu.
Kalbos ir kalbėjimo rezultatai
Kochlearinių implantų dėka negirdintys pacientai gali būti ištirti, taikant tas pačias kalbos raidos vertinimo skales. Be to, kaip rodo tyrimų rezultatai, ankstyvame amžiuje (iki 2 metų) reabilitavus klausą šiuo metodu, kurčių vaikų bendravimo įgūdžiai ir verbalinė kalba vystosi taip pat sparčiai, kaip ir gerai girdinčiųjų [3]. Yra žinoma, jog paaugliai, dėvintys kochlearinius implantus, gerai supranta aplinkinių kalbą bei patys geba formuluoti suprantamus žodžius, todėl vis dažniau renkasi verbalinį bendravimą, o ne gestų kalbą, kaip pagrindinę komunikavimo priemonę [2, 4, 5]. Didžioji dalis šių pacientų puikiai susikalba telefonu, gali klausytis muzikos ir užsiimti įprasta veikla.
Mokymosi rezultatai
Implantus dėvintys vaikai turi galimybę rinktis: lankyti bendrojo lavinimo ar specialiąsias –neprigirdinčiųjų mokyklas. Tačiau, kaip rodo mokslinių tyrimų rezultatai, pastarosios tarp kurčiųjų tampa vis mažiau populiarios. Be to, didesnioji implantus dėvinčių pacientų dalis bendravimui renkasi žodinę kalbą. Nustatyta, jog tie pacientai, kurie iki kochlearinės implantacijos bendravo tik gestų kalba, po operacijos pajutę, jog geba identifikuoti kalbos garsus ir patys kalbėti, dažniau pradeda naudoti žodinę nei gestų kalbą [6, 7]. Tačiau, nors kurčiųjų bendruomenės požiūris į klausos reabilitaciją kochleariniais implantais pamažu keičiasi, šios bendruomenės stengiasi išlaikyti gestų kalbos vartojimą net ir tarp sėkmingai reabilituotų pacientų.
Taigi, kaip rodo mokslinių tyrimų rezultatai, dėl tokių kochlearinės implantacijos rezultatų gerėja ne tik žodinės kalbos lygis, bet ir šių pacientų mokymosi rezultatai [7]. Nustatyta, jog implantus dėvintys kurtieji pasiekia ženkliai geresnių raštingumo rezultatų nei gestų kalbos vartotojai [7, 8]. Autorių duomenimis, nors implantus dėvintys vaikai mokosi geriau nei tie, kurių klausa reabilituota klausos aparatais, jie nesimoko taip gerai, kaip sveiką klausą turintys vaikai [6]. Autoriai cituoja Geers ir Hayes (2011), kurie tyrė implantus dėvinčių ir gerai girdinčių vaikų skaitymo lygį. Tyrėjai nustatė, jog 8–9 metų amžiaus vaikų skaitymo įgūdžiai šiose grupėse buvo panašūs, tačiau tiriant 15–16 metų vaikus pradėjo ryškėti statistiškai reikšmingi skirtumai tarp tiriamų grupių [8]. Autorių nuomone, taip galėjo nutikti dėl subtilesnių bendravimo įgūdžių ypatumų, pavyzdžiui, pragmatinės kalbos, kuri reikalinga siekiant sėkmingai pasirodyti mokykloje, taip pat vystant raštingumo įgūdžius [9]. Jaunuoliams kyla sunkumų ir aukštosiose mokyklose, kuriose vartojami sudėtingesni kalbiniai išsireiškimai, todėl kartais iškyla daugiau mokymosi problemų nei tarp gerai girdinčiųjų [6].
Plačiau apie tai skaitykite „Otorinolaringologijos aktualijos“ 2015/2016 m. Nr. 2