Širdies nepakankamumas yra klinikinis sindromas, kuriam būdingi tipiniai klinikiniai požymiai (dusulys, kulkšnių patinimas ir nuovargis), taip pat gali būti padidėjęs jungo venos spaudimas, periferinės edemos bei išklausomi karkalai plaučiuose. Šiuos pakitimus sąlygoja struktūriniai ir/ar funkciniai širdies pakitimai, dėl kurių sumažėja širdies pajėgumas ir padidėja intrakardinis slėgis ramybėje arba krūvio metu.
Prieš pasireiškiant simptomams pacientams gali būti besimptomiai struktūriniai arba funkciniai širdies sutrikimai (sistolinės ar diastolinės kairiojo skilvelio funkcijos sutrikimas). Svarbu nustatyti šiuos pakitimus, nes, laiku paskyrus gydymą, tai padeda sumažinti blogos prognozės riziką. Širdies nepakankamumas yra klasifikuojamas į tris grupes: išlikusios išstūmio frakcijos, vidutiniškai sutrikusios išstūmio frakcijos ir sumažėjusios išstūmio frakcijos.
Vienas pagrindinių uždavinių gydant širdies nepakankamumą – diagnozuoti pagrindinę širdies ligą. Dažniausiai širdies nepakankamumą lemia miokardo ligos, sukeliančios sistolinę ir/arba diastolinę skilvelio disfunkciją, kiek rečiau – vožtuvų, perikardo, endokardo ligos, ritmo sutrikimai [1].
Pagrindiniai širdies nepakankamumo gydymo tikslai yra gerinti paciento būklę, funkcinį pajėgumą ir gyvenimo kokybę, mažinti hospitalizavimų dažnį ir mirštamumo riziką [1]. Šiai ligai gydyti skiriami įvairių grupių vaistai, kurie parenkami įvertinus pacientų klinikinius požymius, širdies struktūrinius ir funkcinius sutrikimus bei jų laipsnį.
2016 m. Europos kardiologų draugija paskelbė atnaujintas ūmaus ir lėtinio širdies nepakankamumo diagnostikos ir gydymo gaires [1]. Šio straipsnio tikslas – remiantis šiomis rekomendacijomis apžvelgti angiotenzino receptorių blokatorių efektyvumą gydant širdies nepakankamumą.
Angiotenzino receptorių blokatorių vaidmuo gydant širdies nepakankamumą
Tyrimai rodo, kad širdies nepakankamumo riziką galima sumažinti koregavus rizikos veiksnius arba gydant besimptomį kairiojo skilvelio sistolinės funkcijos sutrikimą [1]. Daugelis klinikinių tyrimų atskleidė, kad hipertenzijos korekcija gali atitolinti širdies nepakankamumo išsivystymą ir prailginti gyvenimo trukmę [1]. Arterinei hipertenzijai gydyti pirmos eilės vaistai yra tiazidiniai diuretikai, kalcio kanalų blokatoriai, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai ir angiotenzino receptorių blokatoriai [2]. Vienas iš angiotenzino receptorių blokatorių atstovų yra kandesartanas.
Arterine hipertenzija sergantiems pacientams kandesartanas sukelia ilgalaikį, nuo dozės dydžio priklausomą arterinio kraujospūdžio sumažėjimą. Išgėrus vieną kandesartano dozę, antihipertenzinis poveikis paprastai pasireiškia per 2 val. Bet kokią jo dozę vartojant nuolat, kraujospūdis sumažėja per 4 savaites [3]. Ilgalaikio gydymo metu poveikis išlieka.
Klinikinių tyrimų duomenimis, kandesartanas yra efektyvus ir gerai toleruojamas gydant sergančius arterine hipertenzija pacientus [4]. Šis vaistas efektyvus ir tiems, kurie serga cukriniu diabetu, metaboliniu sindromu, esant kairiojo skilvelio hipertrofijai arba mikroalbuminurijai [4]. 12-os klinikinių tyrimų duomenimis, kuriuose dalyvavo 3644 pacientai, kandesartanas statistiškai reikšmingai labiau nei losartanas sumažino sistolinį ir diastolinį kraujo spaudimą [5]. Kandesartanas taip pat pasižymėjo geresniu atsaku. Pacientų, gydytų kandesartanu, grupėje pasitaikė mažiau nepageidaujamų reiškinių [5].
Jei kraujo spaudimo nepavyksta koreguoti vienu vaistu, yra skiriami du skirtingo veikimo mechanizmo antihipertenziniai medikamentai. Tiazidiniai diuretikai yra dažniausiai pridedami siekiant efektyviau mažinti kraujospūdį. Dauguma klinikinių tyrimų atskleidė labai veiksmingą kandesartano ir hidrochlortiazido derinio poveikį mažinant kraujospūdį [7]. Šis derinys prilygo ar net buvo pranašesnis už kitus šios kategorijos antihipertenzinius vaistus [7]. Be to, kandesartano ir hidrochlortiazido derinys yra gerai toleruojamas ir sukelia mažai nepageidaujamų reakcijų. Skirtingas vaistų veikimo mechanizmas ypač efektyvus didelės rizikos pacientams, sergantiems cukriniu diabetu ar lėtine inkstų liga [7]. Klinikiniame tyrime 3521 pacientas buvo gydytas kandesartanu (16 mg 2 sav. ir 3 mg 6 sav.), vėliau 1975 pacientai, kuriems kraujospūdžio koreguoti nepavyko, toliau buvo gydomi kandesartanu 32 mg, kandesartano ir hidrochlortiazido deriniu 32/12,5 mg arba kandesartano ir hidrochlortiazido deriniu 32/25 mg [8]. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik kandesartaną gavusių pacientų kraujo spaudimas sumažėjo 6,1/5,6 mm Hg, kandesartano ir hidrochlortiazido 32/12,5 mg derinį – 13,0/8,8 mm Hg, o kandesartano ir hidrochlortiazido 32/25 mg derinį – 15,5/10,0 mm Hg [8]. Šis skirtumas buvo statistiškai reikšmingas. Visi tiriamieji gydymą toleravo gerai. Apibendrinant galima teigti, jog kandesartano ir hidrochlortiazido derinys yra efektyvus mažinant kraujo spaudimą, o jo poveikis priklauso nuo dozės.
Pacientams, kuriems yra nustatytas sumažėjusios išstūmio frakcijos širdies nepakankamumas, angiotenzino receptorių blokatorių grupės medikamentai yra rekomenduojami siekiant sumažinti hospitalizavimo ir mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų dažnį, jei pacientai negali vartoti angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių grupės vaistų (I klasės B lygmens įrodymai) [1].
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 7