„Auksinių rankų meistras“ – yra pacientų, kurie taip trumpai, bet įtaigiai vertina Kauno klinikų Kardiologijos klinikos Intervencinės kardiologijos skyriaus vadovą, LSMU docentą dr. Ramūną Uniką. Tikėtina, iki šiol didžiulę padėką jam jaučia ir legendinis krepšininkas A. Sabonis, kuriam kartu su kolegomis daktaras padėjo ištrūkti iš mirties nagų. Niekas nepaneigs, jog tokių laimingųjų – daugybė.
Tai skamba įspūdingai, tačiau turbūt nedaugelis geba suvokti tikrąją šio patyrusio kardiologo atliekamo darbo prasmę. Šis žurnalistės Ramutės Pečeliūnienės pokalbis su juo – ne tik apie darbą ir pareigas…
Profesijos pasirinkimas dažniausiai tampa žmogaus gyvenimo kertiniu atskaitos tašku. Kokios sąlygos subrandino jūsų sprendimą tapti humaniškiausia pasaulyje laikomos profesijos atstovu?
Mano situacija nėra standartinė… Vaikystėje niekada nesvajojau būti gydytoju, juo labiau – kardiologu. Augau ne medikų šeimoje, todėl šio darbo specifika man nebuvo pažįstama. Labai gerai mokiausi – Raseinių pirmąją vidurinę mokyklą baigiau „aukso“ medaliu. Man patiko mokytis, visi dalykai buvo labai įdomūs – ir gamtos mokslai, ir matematika, ir ypač – chemija. Galvojau, jog galbūt kokioje nors aukštojoje mokykloje reikėtų studijuoti chemiją, bet vėliau visgi ėmiau svarstyti – kuo galėčiau dirbti baigęs šias studijas? Deja, atsakymas manęs nesužavėjo… Galiausiai nusprendžiau rinktis mediko profesiją. Sėkmingai įstojęs į Kauno medicinos institutą, baigiau jau akademiją.
Kodėl pirmenybę suteikėte kardiologijai?
Kelias į kardiologiją buvo gerokai sudėtingesnis… Chirurginės specialybės manęs niekada neviliojo. Kai baigiau vidaus ligų rezidentūrą, lyg ir norėjau tapti vidaus ligų gydytoju, tačiau vis abejojau… Galvojau ir apie reumatologiją, gastroenterologiją. Kadangi buvau geras rezidentas ir medicina man labai patiko, smagiai jaučiausi žinodamas, kad galėsiu padėti žmonėms ir puikiai save realizuoti. Mane kvietė ne viena klinika, taigi jaučiau įvertinimą, pripažinimą, tačiau pasirinkti teisingą sprendimą, kai turi daugiau galimybių bei pasiūlymų, yra nelengva. Juk renkiesi specialybę visam gyvenimui. Toks jau aš žmogus – avantiūrų nemėgstu ir jeigu jau nusprendžiu – tai tik rimtai apsvarstęs. Nors kardiologija susijusi su intervencinėmis procedūromis, kurios labai artimos chirurgijai (o juk chirurgu niekada nenorėjau būti), apie ją ilgai galvojau. Nusvėrė pažanga – intervencinė kardiologija buvo sparčiausiai besivystanti medicinos sritis. Be to, mane labai jaudino tai, jog širdies ir kraujagyslių ligos – vyraujanti patologija visuomenėje. Taigi sprendimas buvo priimtas. Visiškai nesigailiu pasirinkęs šią specializaciją, jaučiuosi esąs savo vietoje, galiu save iki galo realizuoti. Smagu pripažinti, kad darbas ir jo rezultatai sukuria ne tik pareigą, bet ir malonumą. Kardiologo specialybė labai prasminga dar ir todėl, kad sukuria galimybę labai greitai pamatyti savo darbo rezultatus: intervenciniu būdu gydomi pacientai greitai pasveiksta ir neretai jau antrą dieną po intervencinės procedūros gali grįžti į šeimą, darbą, visavertį gyvenimą. Tai iš tiesų išskirtinė medicinos sritis…
Kasdienis klinikinis darbas – tai nuolatinis bendravimas su pacientais, sudėtingos intervencinės procedūros. Kas jums suteikia daugiausia džiaugsmo akimirkų? O gal neišvengiate ir nusivylimo kartėlio?
Be abejo, tenka pajusti visko, ypač kai pacientai gydomi ne vien tabletėmis, bet ir taikant invaziją ar kitas chirurgines operacijas. Bet kuriuo atveju reikia stengtis, daug dirbti, domėtis, sekti naujienas ir kaip įmanoma jas taikyti savo darbe. Rutinos tikrai galima išvengti. Tiesiog visada yra iššūkių, kuriems nesu abejingas. Tik „pasnausk“, nepaskaityk naujos literatūros ir netrukus pasijusi labai atsilikęs nuo pažangaus pasaulio. Nors, kita vertus, galbūt galima „plaukti pasroviui“ – atidirbi savo valandas ir niekas daugiau nerūpi. Tačiau toks darbo stilius – ne man…
Puikiai žinome, jog didelė populiacijos dalis serga širdies kraujagyslių ateroskleroze, kuri sukelia infarktus ir kitas komplikacijas, tad mūsų pareiga ir yra užkirsti kelią infarktui, mirčiai arba, jeigu jau įvyko infarktas, – atkimšti kraujagyslę. Aš daugiausia atlieku širdies kraujagyslių procedūras, kurių metu atkemšamos arba išplečiamos susiaurėjusios kraujagyslių vietos, implantuojami stentai, išlaikantys kraujagyslės praeinamumą. Po tokios procedūros pacientas iškart pasijunta geriau ir, esant stabiliai būklei, jau tą dieną gali grįžti namo. Labai smagu, kad greitai matau atlikto darbo rezultatus, ko negalima pasakyti apie gydymą vaistais ir pan.
Gilinate savo žinias bei praktinius įgūdžius ne vien skaitydamas literatūrą. Dalyvaujate įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, iš kurių parsivežate taip pat vertingos patirties. Kaip vertinate tokias tobulėjimo galimybes?
Viskas, ką sužinai, ir kokią įtaką tai daro darbui – paskaitos, seminarai, praktiniai užsiėmimai, yra naudinga. Ir nebūtinai vertingos tik iš užsienio parsivežtos naujienos ar patirtis. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir pas mus – kiekvienoje didesnėje ligoninėje vyksta tarptautiniai seminarai, tad net ir siaurame savo kolegų rate galima tobulėti.
Jei dirbi daugiau ambulatorinį darbą, t. y. tiesiogiai su pacientu, – išrašai receptus, diagnozuoji – vienas dalykas, nes daug ką gali pasiaiškinti panaršęs internete ar paklausęs paskaitų, bet kai kasdien atlieki kokias nors konkrečias intervencines procedūras – teorijos nepakanka. Ir jeigu nenori atsilikti nuo pasaulinės pažangos, reikia pamatyti, kaip tie pažangūs metodai taikomi. Būtent tokios patirties ir vyksti semtis į užsienio šalis…
Literatūroje širdis labai gražiai apdainuojama, poetai sukuria itin romantišką jos įvaizdį. O ką širdis reiškia jums, kardiologui? Ar kada nors apie tai susimąstėte?
Puikus klausimas. Esu priverstas prisipažinti, jog apie širdį, kaip apie kokį nors meilės išraiškos šaltinį ar jausmų objektą, mažai galvoju. Kaip ir daugeliui medikų, man tai tiesiog organas, įspūdingai atliekantis savo funkciją. Širdies sandara gerai žinoma ir ji man, kardiologui, tampa tik gydymo objektu. Aišku, gydant širdį, o ne, pavyzdžiui, pirštą ar kitą organą, atsakomybė ženkliai didesnė, nes tai vienas gyvybiškai svarbiausių žmogaus organų. Tad ir prisilietimas prie jo labai atsakingas. Bet tuo mane ir žavi…
Nuotr. -doc. dr. Ramūnas Unikas
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 7