Albertas Puzinas, Gintarė Andreikaitė
VUL Santariškių klinikų Vaikų ligoninė
Esame nemažai girdėję apie suaugusiųjų urologines ligas, tokias kaip gerybinė prostatos hiperplazija ar inkstų akmenligė, tačiau tėvai labai mažai žino apie naujagimių ir vaikų įgimtas urologines ligas, apie jų gydymą ir galimas komplikacijas vyresniame amžiuje. Urologinės ligos yra antros pagal dažnumą diagnozuojamos naujagimiams (pirmoje vietoje yra įgimtos širdies ydos). Daugumai vaikų urologinės patologijos yra įgimtos.
Tačiau kartais įgimti sutrikimai pastebimi tik išsivysčius šlapimo takų infekcijai (šlapimo pūslės ar inkstų uždegimui). Informacijos apie šlapimo takų infekcijas yra daug, tačiau svarbu pabrėžti, kad apie 30 proc. vaikų šlapimo takų infekcijų išsivysto esant įgimtoms anatominėms anomalijoms. Manoma, jog šia liga dažniau serga berniukai.
Simptomai ir diagnostikos ypatumai
Kokie nusiskundimai yra dažniausi sergant urologinėmis ligomis? Esant urologinėms problemoms vargina plataus spektro simptomai. Dažniausia vaikų urologinė liga yra šlapimo takų infekcija. Pirmaisiais gyvenimo metais ja dažniau serga berniukai (dažniau nustatoma neapipjaustytiems berniukams), po to, vėlesniame amžiuje, dažniau serga mergaitės. Šlapimo organų infekcijos priežastys yra labai įvairios: anatominiai bei funkciniai ypatumai, įgimtos anomalijos, išorinių lyties organų infekcijos ir kt. Vaikus vargina dažnas skausmingas, pasunkėjęs šlapinimasis, maudžiamo pobūdžio skausmas inkstų projekcijoje, viršgaktinėje srityje, karščiavimas, bendra intoksikacija. Taikomas medikamentinis (antibiotikoterapija) gydymas, tačiau esant rekurentinei infecijai yra indikuotinas tolesnis ištyrimas gydytojo urologo.
Vienas svarbiausių – jei ne pats svarbiausias – tyrimo metodas yra gydytojo urologo apžiūra ir apčiuopa. Apžiūra galima diagnozuoti kai kurias šlapimo ir išorinių lytinių organų anomalijas (pvz.: hipospadiją, fimozę). Apčiuopos metu įvertinami išoriniai lytiniai organai, kapšelis, sėklidžių padėtis. Apčiuopa padeda diagnozuoti kriptorchizmą, nustatyti atipinę sėklidės padėtį, varikocelę ir kt. Vaikų urologas, įvertinęs simptomus, anamnezę, objektyvaus ištyrimo duomenis, prireikus skiria tolesnius tyrimus (bendrąjį šlapimo tyrimą, šlapimo pasėlį, bendrą kraujo tyrimą, urogenitalinės sistemos echoskopiją, cistoskopiją, intravenines urogramas ir kt.). Šiame straipsnyje aptariamos dažniausios urologinės vaikų ligos, jų simptomai, diagnostika, gydymas ir galimos komplikacijos negydant arba jei gydymas nesėkmingas.
Fimozė
Varpą dengia paslanki, neplaukuota oda, kuri ties varpos galvute vadinama apyvarpe. Apyvarpė dengia varpos galvutę, yra laisva ir, įvykus erekcijai, nuslenka žemyn. Tačiau kai apyvarpės anga yra per siaura, ji negali laisvai judėti, tokia situacija yra vadinama fimoze. Yra išskiriamos fiziologinė fimozė ir patologinė fimozė. Labai svarbu atskirti fiziologinę fimozę nuo patologinės, nes skiriasi gydymas.
Fiziologinė fimozė
Apie 10 proc. berniukų gimsta su fimoze, tai yra vadinama fiziologine fimoze. Vaisiui vystantis, varpos galvutė priauga prie apyvarpės (1 pav.). Didesnė dalis berniukų gimsta su daline fimoze. Sulaukus 16 metų berniukai turėtų normaliai nusmaukti apyvarpę. Esant fiziologinei fimozei apyvarpė neatsismaukia prausiantis ar maudantis, išsipučia šlapinantis (2 pav.), iš lėto atsiskiria nuo varpos galvutės. Tokius vaikus reikia išmokyti tinkamos higienos, maudantis ir šlapinantis apyvarpę švelniai atitraukti. Apyvarpei neatsiskyrus taikomas konservatyvus gydymas steroidiniais tepalais (sėkmingas gydymas 90 proc. atvejų).
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2016 Nr. 9