Arūnas Petkevičius
LSMU MA Odos ir venerinių ligų klinika
Esti apie 50 tūkst. rūšių grybų, tačiau tik apie 500 rūšių yra patogeniškos žmogui. Grybeliai gali pažeisti žmogaus odą, plaukus, nagus, matomas gleivines ir vidaus organų sistemas. Dėl ilgą laiką persistuojančios grybelinės infekcijos gali išsivystyti sensibilizacija, dėl kurios atsiranda alerginės kilmės bėrimai (mikidai). Kai kurios grybelių rūšys (pvz., Fusarium graminearum, Penicillium islandicum ir kt.) išskiria toksinus, turinčius hepatotoksinį ir onkogeninį poveikį. Dažniausi žmogaus patogeniniai grybeliai yra dermatofitai, mielės ir pelėsiai. Grybeliai dauginasi dalydamiesi ir pumpuravimu bei plinta sporomis. Sporos gyvybingos išlieka iki 3–5 m., o virinamos ar kaitinamos autoklave žūsta per 3–5 minutes. Grybeliams daugintis palankiausia yra šilta (28–30° C) ir drėgna aplinka. Patekusios ant pažeistos odos ar jos priklausinių, grybelio sporos pradeda daugintis. Inkubacinis periodas gali užsitęsti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.
Ligų sukėlėjai
Tiek odos, tiek nagų pažeidimus dažniausiai sukelia dermatofitai (Tinea), rečiau mielių grybeliai (Candida spp., Malasezia spp.) ar pelėsiai (Aspergillus spp., Alternaria spp., Acremonium spp. ir kt.). Mielių grybeliai ir pelėsiai ant odos ir gleivinių gyvena kaip saprofitai (odos mikrobiomo dalis) ir tik susidarius sąlygoms (odos pH pokyčiai į šarminę pusę, odos ventisumo pažeidimai ir kt.) jie tampa patogeniški ir sukelia ligas. Šių rūšių grybelių membranų struktūros gali veikti kaip superantigenai, pablogindami uždegimu pasireiškiančių dermatozių (žvynelinės, atopinio dermatito) eigą.
Lygios odos grybelis
Šiame straipsnyje aptarsime lygios odos grybelines ligas, kurias sukelia dermatofitai. Lygios odos ir jos priklausinių grybelinės infekcijos, kurias sukelia dermatofitai, apibrėžiamos terminu Tinea. Yra trys dermatofitų gentys (Trichophyton, Epidermophyton, Microsporum), į kurių sudėtį įeina daug rūšių sukėlėjų. Žinoma apie 40 rūšių grybelių, priklausančių Epidermophyton, Microsporum ir Trychophyton gentims. Dažniausiai pasaulyje paplitęs dermatofitas yra antrofilinis grybelis – Trichophyton rubrum. Dermatofitai pagal parazitavimo vietą skiriami į: antrofilinius, zoofilinius (persistuoja pas gyvūnus), geofilinius (užsikrečiama labai retai). Dermatofitai gali pažeisti lygią odą, nagus, plaukus. Dermatofitai dažniausiai sukelia lygios odos patologiją, dažnai kartu pažeisdami ir nagus. Dėl klinikinių, diagnostinių ir gydymo ypatumų pagal pažeidimo lokalizaciją skiriamos keturios klinikinės formos:
- pėdų grybelis (Tinea pedis) (1 pav.);
- plaštakų grybelis (Tinea manuum) (2 pav.);
- kirkšnių grybelis (Tinea inguinalis) (3 pav.);
- kūno ir veido grybelis (Tinea corporis et faciei) (4 pav.).
Pėdų grybelis (Tinea pedis)
Tai dažniausia klinikinė forma. Dažniausias sukėlėjas yra T. rubrum (iki 84 proc.), rečiau T. interdigitalis (anksčiau buvo T. mentagrophytes variantas interdigitalis). Labai reti sukėlėjai yra kitų rūšių dermatofitai. Užsikrečiama netiesiogiai nuo infekuotų asmenų per batus, kojines, basą pėdą statant ant grindų su užkratu. Įrodyta, kad didesnė tikimybė užsikrėsti yra tam tikrų specialybių darbuotojams, dažnai lankantis viešuosiuose dušuose ar pirtyse. Sausoje odoje sukėlėjai gali išgyventi keletą mėnesių. Tačiau svarbiausią įtaką užsikrėtimui turi individualios žmogaus savybės, odos apsauginis barjeras. Europos nagų draugijai priklausantys dermatologai atliko didelės apimties epidemiologinį tyrimą (10 399 pacientai) ir 31,6 proc. (3 265 pacientai) nustatė pėdų ir/ar nagų grybelį. Statistinės analizės būdu nustatyti rizikos veiksniai, pateikti mažėjančia tvarka, yra šie:
- šeiminis polinkis;
- pėdos deformacijos;
- dažnas naudojimasis visuomeninėmis pirtimis;
- vyriškoji lytis;
- traumos;
- periferinės neuropatijos;
- cukrinis diabetas;
- kraujotakos sutrikimai.
Iš pėdų grybelis gali išplisti į kojų ir rankų nagus, kirkšnis ir kitas odos sritis. Išskiriamos trys pėdų grybelio klinikinės formos:
- interdigitalinė (dažniausia);
- pleiskanojanti-hiperkeratozinė;
- vezikulinė-dishidrozinė.
Interdigitalinė forma paprastai prasideda kojų tarpupirštyje tarp IV–V pirštų. Simptomai varijuoja nuo paraudimo ir pleiskanojimo iki epidermio sustorėjimo, maceracijos ir gilių įtrūkimų. Ši forma negydyta gali persistuoti keletą metų ir išplisti į pėdą. Atsiradusi antrinė bakterinė infekcija gali sukelti nemalonų kvapą. Įtrūkimai tarpupirščiuose gali būti rožės sukėlėjų patekimo vartais.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale „Lietuvos gydytojo žurnalas. Dermatologijos aktualijos“ 2016