Dr. Arūnas Gelmanas
LSMU MA Anesteziologijos klinikos Ortopedijos ir traumatologijos anesteziologijos sektorius
Pooperacinio skausmo malšinimo problema yra viena aktualiausių medicininių problemų pasaulyje. Literatūros duomenimis, labai intensyviu skausmu ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu skundžiasi nuo 30 iki 75 proc. pacientų. Iš jų 45–50 proc. kenčia vidutinio ir didelio intensyvumo skausmus, o 15–20 proc. teigia nesitikėję tokio stiprumo pooperacinių skausmų. Tinkamas pooperacinio skausmo malšinimas dabar laikomas kompleksinio chirurginio gydymo dalimi. Pooperacinio skausmo malšinimas ne tik gerina paciento būklę, bet ir sumažina pooperacinių komplikacijų dažnį, pagreitina ir pagerina reabilitaciją, kas sąlygoja ankstyvą pacientų išrašymą iš ligoninės, o tai turi svarbų ekonominį efektą.
Pooperacinio skausmo sindromas
Tarptautinė skausmo tyrimų asociacija (IASP) skausmą apibūdina kaip nemalonų pojūtį ir emocinį išgyvenimą, susijusį su esamu arba galimu audinių pažeidimu. Skausmas yra individualus subjektyvus jausmas, kuriam turi įtakos sensoriniai jutimai iš audinių pažeidimo vietos, individo emociniai, psichologiniai ir elgesio aspektai. Pooperacinio skausmo sindromas skiriamas į ūminį ir lėtinį. Ūminis skausmas – tai skausmas, atsiradęs iškart po operacijos (trukmė iki 7 parų). Lėtinis – kai skausmai po operacijos trunka daugiau kaip 3 mėnesius. Ūminio pooperacinio skausmo intensyvumas tiesiogiai koreliuoja su lėtinio skausmo išsivystymo rizika.
Įvairių literatūros šaltinių duomenimis, pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos pooperacinio skausmo sindromo intensyvumui ir trukmei, yra:
- operacijos pobūdis, trukmė, pjūvio lokalizacija ir traumatiškumas;
- paciento fiziologiniai ir psichologiniai ypatumai;
- paciento psichologinis, fizinis ir farmakologinis pasiruošimas;
- chirurginių komplikacijų buvimas;
- anesteziologinė taktika ikioperaciniu, intraoperaciniu ir pooperaciniu etapais.
Pooperacinio skausmo sindromo klinikinė reikšmė
Pooperacinis skausmas provokuoja organizmo stresinį atsaką į chirurginę intervenciją. Stresinį atsaką sudaro endokrininių, metabolinių ir uždegimo reakcijų kompleksas, sutrikdantis pagrindines žmogaus gyvybines funkcijas. Pacientai po viso kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacijų jaučia skausmą kelio ar klubo sąnaryje menkiausio judesio metu, todėl nevalingai stengiasi apsisaugoti nuo skausmo priverstine kojos padėtimi (stengiasi mažiau judinti koją), kas nulemia didelę trombozių ir tromboembolinių komplikacijų riziką pooperaciniu laikotarpiu, todėl skausmo malšinimas yra viena iš tromboembolinių komplikacijų profilaktikos priemonių.
Skausmą lydi simpatinės nervų sistemos aktyvacija, o tai sąlygoja pokyčius širdies ir kraujagyslių sistemoje: ryškiai didėja katecholaminų koncentracija kraujyje, padidėja periferinių kraujagyslių pasipriešinimas, vystosi tachikardija, pakyla arterinis kraujo spaudimas, didėja deguonies poreikis miokarde, dėl to atsiranda išemijos ir miokardo infarkto rizika. Simpatinės nervų sistemos aktyvacija didina žarnyno lygiųjų raumenų tonusą, kartu mažindama peristaltikos aktyvumą, dėl to dažnesnės pooperacinės žarnyno parezės.
Skrandžio sulčių hipersekrecija provokuoja stresinių opų atsiradimą ir galimą kraujavimą į virškinamąjį traktą. Jeigu pacientui pooperaciniam skausmo malšinimui skiriami narkotiniai analgetikai, kurie taip pat slopina peristaltikos aktyvumą, galimas pilvo pūtimas, kuris mažina diafragmos judesius, kas galiausiai prisideda prie kvėpavimo funkcijos nepakankamumo.
Intensyvaus skausmo sindromas, sukeldamas stresą, provokuoja leukocitozę ir limfopeniją, gali vystytis antrinė imunosupresija, didėja infekcinių komplikacijų rizika. Be to, intensyvi nocicepcinė segmentinių CNS struktūrų stimuliacija gali sukelti stuburo neuronų receptorinių sričių išsiplėtimą ir didinti nugaros smegenų užpakalinių ragų neuronų jautrumą. Dėl to vystosi lėtinio neuropatinio pooperacinio skausmo sindromas.
Plačiau apie tai skaitykite „Lietuvos gydytojo žurnalas“ 2017 m. Nr. 3